Ne toks… Kaip visi (juodraštis)

Koridoriuje prie raštinės pirmyn atgal vaikščiojo tamsiaplaukis mąslių akių vaikinas. Ištyrinėjęs skelbimų lentą, trypčiojo už durų nežinodamas kur dėti rankas: tai pakeldamas prie klubų, tai sunerdamas, tai nuleisdamas žemyn. Nekantraudamas laukė ūkio vadovybės paskyrimo.
Akimirksnį susimąstė, ar teisingai pasirinko duoną norėdamas pasilikti prie tėvų. Ką išmanė apie techniką? Ne taip kaip kaimynų vaikai nuo mažens už traktoriaus vairo… O jis… Po vidurinės nelabai žinojo ko nori… Mokėsi vidutiniškai… Gal savęs nežiūrėjo, norėdamas įtikti tėvams… Broliai
išsilakstė… Jis, pagrandukas, liko su tėvais…
Valdžia ilgokai svarsčiusi, kur įdarbinti jaunąjį specialistą,  pagaliau pasiūlė paskirti meistru, nes daugelis senimo ir be diplomų dirba
traktorininkais.
– Eime… – iš raštinės išėjo dirbtuvių vedėjas.
Dirbtuvėse kaukšėjo, blerbė, cypė. Į šalis nuo suvirinimo aparato skraidė žiežirbos. Kiek tolėliau storas apysenis vyras pagaliu atidaužė prie noragų pridžiuvusį purvą. Lazdai pataikius į geležį, ji dusliai sugausdavo kaip varpas sekmadienio rytą.
Pastato viduryje keletas tepaluotų traktorininkų šūkčiodami ant paaukštinimo kėlė kažkokį agregatą.
– Ateikit! – stengdamasis perrėkti visus garsus sušuko vedėjas.
Vyrai ratu apsupo savo valdžią. Smalsūs žvilgsniai įdėmiai varstė naujoką.
– Paskyra iš mokslo kalvės. Gerbkit ir mylėkit!
– Saugosim kaip savo akį, – nusišaipė ūsočius.
– Drovus kaip mergiotė! – traukė per dantį vyras garbanotais plaukais. – Jis gi dar berniukas… Nematai – ūsai kalasi… – šmaikštavo kitas. – Cha cha cha… – sutartinai nusijuokė būrys ir išsiskirstė.
– Blia, matytas, – ant piršo sukinėjo raktus ūsočius.
– Iš tos sodybos pamiškėje… – nusibraukė atgalia ranka ant kaktos užkritusius plaukus garbanius. – Jie ten visi pramokyti…
– Va, ir nebebus rublis ilgesnis… – svarstė tepaluotas.
– Iš tų pačių mokytam teks daugiau… – pritarė garbanius.
– Špygą taukuotą… Aš jam parodysiu, iš kur kojos dygsta… – kišenėje nervingai žvangtelėjo ūsočiaus raktai.

Vaikinukas apžiūrėjo dirbtuves, pasisukinėjo tarp bendradarbių mėgindamas užmegzti kalbą, bet visi tik pašiepdavo naujoką, nemokantį ar
nesistengiantį atsikirsti. Į darbo pabaigą išėjo namo. Nelinksmos mintys sklandė galvoje – pirmoji darbo diena… nekokia.
Čiuožtelėjusi sustojo mašina.
– Sėsk, pavešiu! – šuktelėjo kaimynas atkišdamas cigarečių pakelį. – Užtrauk!
– Nerūkau…
– Gramą padarai?
– Kad ne…
– Bus sunku…

Gyvenimas ėmė kunkuliuoti kaip katile vanduo. Darbas vijo darbą. Technika gedo, trūko detalių. Dažnokai užšventę, vyrai po kelias dienas pradingdavo – stigo darbo rankų. Tekdavo pačiam sėsti prie traktoriaus ar kokio agregato vairo.
Nuožmusis vyriškis vis sukosi aplink naujoką, tai įgeldamas, tai pašiepdamas ar kaip kitaip stengdamasis sumenkinti jei ne jį patį, tai jo
darbą. Greitai jaunam specialistui prilipo ūsočiaus mesta pravardė – Netoks.
Vieną rytą sukandęs dantis, dėbtelėjęs iš neapykantos krauju apėjusiomis akimis ir pakišęs panosėn į kūjį panašų kumštį, ūsočius trumpai drūtai naujokui patyliukais išspaudė:
– Nuo šiol klausysi manęs! Supratai?!
Nueidamas nusikeikė, ant dirbtuvių cemento čirkšteldamas seilę. Priėjęs prie rūkančiųjų, mosikuodamas rankomis kažką ėmė aiškinti – griaudėjo juokas.

Pykčio priepuoliai virto kasdienybe. Nutvėręs kūjį, ūsočius jį trankydavo į pirmą pasitaikiusį gelžgalį – aidėjo dirbtuvės. Sudrausti siautulio
nebuvo kam – visi smarkuolio privengė už nuožmų būdą.
Netoks atlaidžiai žvelgė į nesusivaldantį, kuris negailestingais žodžiais liejo įtūžį tai ant žmogaus, tai ant daikto. Geruose namuose augusiam buvo nesmagu klausytis beprasmiškų šlykščių žodžių raizginių. Sustodavo ir su
naivia nuostaba ramiai žiūrėdavo į juodžiausių aistrų nesuvaldantį žmogų, nė nujausdamas, kad vieną dieną jos gali nukristi ir ant jo…

Su nuolatinėmis patyčiomis Netoks lyg ir susitaikė, bet giliai viduje slepiamą susierzinimą kaskart išduodavo nervingai krustelėję žandikauliai.
Po darbo keliu į namus niūrios mintys dūzgė kaip bičių avilys:
„Ką daryti.“
Guostis namiškiams vengė. Nuolatinės vienatvės nemėgo trikdyti dejonėmis nei sau, nei artimiesiems. Dar ir tėvas pasiligojo, motinai ir taip bėdų užtenka.
„Kaip nors... Nebėra senelio, jis žinotų…“

Vieną rytą vaikinas tempė į garažą nuardytą traktoriaus važiuoklę. Staiga visu ūgiu čiuožtelėjo veidu į dulkes, į grublėtą detalės metalą stipriai susitrenkdamas kelį. Nesuvokė, už ko užkliuvęs, bet pakėlęs akis susidūrė
su kankintojo piktdžiuga.
„Aha… pakišo koją…“ – nugara nuvilnijo šiurpulys.
– Cha cha cha… Tai nevėkšla…– raičiojosi už pilvo susiėmęs ūsočius. – Už žemės kliūva... Cha cha cha…
Netoks atsikėlė, ranka apsivalęs drabužį ant blauzdos pajuto gličią šilumą. Sužaibavęs akimis, nušlubčiojo prie apvožto kibiro, atsisėdo ir pamažu atraitė kelnių klešnę. Iš nubrozdinto kelio driekėsi tąsaus kraujo
srovelė. Aplinkui žaizdą mėlynavo gumbas. Palietė pirštu – dilgtelėjo skausmas…

Kankintojas lyg kraują pajutęs ryklys kasdien sukiojosi aplink auką – ieškojo naujų būdų, kaip atsiplėšti nors gabalėlį neapdairumo. Proga
greitai pasitaikė…
Prie traktoriaus reikėjo prikabinti noragą. Netoks dirbo taip uoliai, kad aplinkui nieko nematė – toks jau jis buvo krapštukas. Kol pasilenkęs narpliojo užstrigusį sujungimo mechanizmą, ūsočius palengva jį apjuosė
grandine ir pririšo prie rėmo. Kai vaikinas atsitiesęs jau norėjo paėjėti į šalį, kankintojas įjungė pavarą ir ėmė važiuoti. Įtempta grandinė truktelėjusi suspaudė pirštą ir vertė bėgti paskui traktorių. Naujoką lydėjo  patyčios ir griausmingas juokas…

Pasibaigus darbo dienai, vaikinas patraukė į miestelį. Įslinkęs į krautuvę, keletą sekundžių kišenėje ieškojo motinos įdėtų pinigų. Sukrapštęs pastūmė ant prekystalio ir pralemeno:
– Puslitrį baltos…
Įgrūdęs butelį į kišenę, nužingsniavo namų pusėn.
Pūtė žvarbinantis vėjas. Drebuliu nupurtė jau pradėjęs vėsti šaltokas rudenėjantis oras.
Išsitraukęs puslitrį, nusviedė į pakelę nuplėštą kamštį, apžiojo šaltą kakliuko stiklą ir truktelėjo... Sulaikė kvapą ir, kol aštrus skystis degino gomurį, svarstė, ką daryti – nuryti ar išspjauti. Atpalaidavo raumenis – deginanti srovelė kliustelėjo žemyn.
Kitas… trečias gurkšniai jau nebebuvo tokie atgrasūs. Pamažu krūtinėje šilo, akyse ėmė šviesėti, o žemė linguoti po kojomis. Dar matė į namus nuo kryžkelės pro žvyrduobes sukantį keliuką… Staiga visa susidrumstusi tikrovė susiliejusi išnyko…

Gerokai atšalęs oras prikėlė iš stingulio. Pirmiausia po savimi pajuto drėgmę. Atšiaurus vėjas braukė žvyrduobės vandenį bangelėmis į kojas. Atsisėdęs nugręžė sušlapusią kelnių klešnę ir atsistojo eiti. Iš akių pasipylė žiežirbos. Galvą plėšė lyg replėmis.
Kaime pragydo gaidys, jam atsiliepė kitas. Sumetė, kad jau po vidurnakčio. Tyliai praslinko pro namų langą, klaptelėjo duris – užkabintos. Tą
akimirką pasigirdo šlepsėjimas – tarpduryje stovėjo mama.
– Vaikeli, kas tau. Kodėl toks purvinas?!
– Ko nemiegi?..
– Pareik laiku, nebus rūpesčio…
Užuodusi tvaiką iš burnos, pritilo. Palydėjusi įtariu žvilgsniu, nuslinko į savo lovą…

Rytą vos praplėšė traiškanotas akis. Pykino… Nusverdėjo iki virtuvės kampe stovėjusio kibiro. Skrandį lyg kažkas tampė ir gniaužė. Išsikankinęs
atsigėrė vandens ir vėl griuvo į lovą.
Kambarys sukosi nežmonišku greičiu – atrodė, kad užgrius lubos. Įsitvėrė lovos krašto ir stengėsi nesujudėti… Galvą iš skausmo taip skėlė per pusę,
kad viena jos dalis tarsi taikėsi nusiridenti į po lova…
Į darbą neišėjo. Motina iš kaimynės paskambino, kad serga.
Kankinosi visą dieną. Po pietų akies krašteliu susiieškojo į kampą nublokštų drabužių ir nustėro – kaip pelkę išklampojus… Prislinkęs
išsitraukė iš kišenės butelį.
„Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“, – prisiminė senelio patarimą.
Radęs užsilikusį šlakelį, patraukė į save ir nurijo paskutinį gurkšnį. Vėl ėmė šilti krūtinė, nušvito akyse – pasveikau…

– Ar jau atsipeikėjai? – kyštelėjo galvą į kambarį mama. – Gal ko valgysi?
– Gal… – spaudė žodžius.
– Išgerk kisieliaus, išviriau su rūgštele…
– Ačiū…
Mintis, kad rytoj į darbą, pervėrė lyg užnuodyta strėlė, ir tarsi užstrigusi ėmė knitėti paširdžiuose… Ta bjauri būsena nedavė ramybės –
apkartino gyvenimą taip, kad nuolatinis slogutis apsigyveno širdies gilumoje ir nebeapleido…

Nepraėjo nė mėnuo, o kasdienybė virto nemalonia prievole. Ūsočius kaskart sugalvodavo vis išradingesnį kankinimo būdą. Nuo kasdienio susinervinimo susimąstęs ir nekalbus Netoks gūžėsi savyje, traukėsi savo kiaute…
Pagaliau ir trauktis nebeliko kur…
Išeitis atsirado. Tiesa, negreitai… Tik buvo ji netikėta kaip sustabdytas gyvenimas, kurį kažkas tarsi laikė už siūlo ir nepaleido…

Paskutinį vasaros rytą jis iš tolo pamatė šviesiaplaukę. Ji stovėjo prie dirbtuvių ir šnekėjosi su vedėju. Širdis ėmė daužytis lyg pasiruošusi iššokti iš krūtinės. Suprato, kad patyrė lygiai tą patį kaip ir tą įsimintiną vakarą, kai pirmą kartą dar prieš kariuomenę ją šokdino vakarėlyje. Širdį verianti jos šypsena, žaismingai ant kaktos krintanti neklusni garbanėlė iš atminties neišdilo visą tą laiką kaip nematomas, bet vis sąmonės gelmėse besilaikantis širdžiai brangus atvaizdas.
Prisiminė, kaip lydėdavo ją iki kiemo vartelių kiekvieną savaitgalį…
Šnekėdavosi iki pusiaunakčio apie gyvenimą, bendrą ateitį. Vėliau jį jau lydėjo jinai – į armiją… Žadėjo laukti… Iš pradžių rašė vienas kitam ilgesio kupinus laiškus … Paskui iš jos laiškai ėmė retėti, kol visai nutrūko… Iš namiškių sužinojo – ištekėjo…
Prisiminimai apslopo, kai buvusi jo mergina pradingo dirbtuvių darbo saugos kambaryje. Kai po kiek laiko išėjo, jų akys staiga susidūrė… Jis
sustingo, bet negalėjo atitraukti žvilgsnio – krūtinėje skaudėjo… Jautė, kad gyvenimas ruošia naują išmėginimą.

Kasdien pergalėdamas bjaurią nuotaiką, slinko į darbą. Nepakeliamai sunku buvo klausytis jos smagaus juoko vyrų būryje, matyti ant rankos blizgantį vestuvių žiedą. Darbų normuotoja… Jam ji buvo ir jausmų normuotoja…
Netoks slankiojo kaip šešėlis įkritusiomis iš skausmo akimis, nuo dažnos nemigos pajuodusiu veidu… Kartais susimąstydavo:
„Už ką jo taip nekentė gyvenimas? Už kokias tėvų ar protėvių nuodėmes keršijo likimas?..“
Netrukus kažkuris bendradarbių prisiminė, kad jie buvo susižadėję, bet ji neištesėjo… Pasipylė įkyrokos paskalos, kurios erzino, trikdė ir dar
labiau smukdė tarsi į prasivėrusią prarają… Uždaras jo būdas neleido išsipasakoti, atsiverti nors motinai… Savo negandų patikėti daugiau
neturėjo kam.

Ūsočius kasdien pašaipų dalgį galando naujausiu galąstuvu, piktai brazdindamas per pačius ašmenis… Sykį pagavęs jo iš skausmo degantį
žvilgsnį, stebintį kiekvieną jos judesį, prislinkęs šnabžtelėjo:
– Tu pritaikęs ją išdulkink… Pamatysi – praeis! Chi chi chi…
Netoks žybtelėjo akimis, bet nutylėjo… Raudonis staiga užliejo kaklą ir skruostus… Panarinęs galvą, jis panešėjo į per žiemą prastai šertą arklį, kuris nuo blogo pašaro vos velka jungą … Susivėlę plaukai, seniai skustuvą jutę skruostai, į akiduobes įkritusios akys liudijo didžiulę kančią, kurios nemokėjo paslėpti… O pikti liežuviai tik to telaukdami galando
pašaipas.

Kartą jis užsuko į darbų saugos kambarį, kuriam liko vieni. Ji staiga pasikeitė: surimtėjo, įsitempė lyg laukdama priekaištų.
– Kodėl nelaukei? Juk žadėjai…
– Atkalbėjo sesuo. Sakė, kad visi jūs ten ne tokie… kaip visi, ir aš nepritapsiu… Išsigandau…
– O pati?..
Atsakymo sulaukti nespėjo, nes staiga prasivėrė durys ir lygiai tokia pat puri šviesiaplaukė galvelė, šaukdama „mama, mama“, įtipenusi puolė į jos glėbį.
Netoks pasisuko eiti lyg gavęs paskutinį patvirtinimą, kad yra praradęs ją visam laikui. Į kambarį paskui mergaitę žengė rudaplaukis moters vyras.
Akimirksnį nejučia virtusių varžovais vyrų akys susidūrė, bet Netoks nudavė, kad nepriima iššūkio ir traukiasi iš kelio…

Kiekvieną rytą, lyg būtų užmiršęs tikrovę, jis žvilgsniu vėl ieškodavo tos niekaip iš atminties neištrinamos šviesiaplaukės galvos, neklusnios
garbanėlės ir nerūpestingos šypsenos. Suradęs gręžte įgręždavo į ją akis, kol kuris nors šmaikštuolis pasišaipydavo.
Ji pati elgėsi neapdairiai – žaidė jo patiklumu: viliojo žvilgsniais, nevaržomu juoku. O kartą vėl atsiradus progai, žiūrėdama tiesiai į akis
paklausė:
– Jeigu viską mesiu… Ar imsi?
– O šeima, vaikas?.. – sukruto atsakomybės jausmas.
Ji apsimetė supykusi.
– Žinoma… – jo akyse žybtelėjo viltis.
– Pajuokavau, – metė pašaipų valiūkišką mėlynų akių žvilgsnį jauna moteris. Ji tiesiog neturėjo supratimo, kiek gali kainuoti tokios vilionės
rimtam uždaro būdo, nemokančiam ir neturinčiam kam išsipasakoti žmogui. O kainavo labai daug – šviesias viltis, surikiuotas į ateitį ir parengtas nors į pasaulio kraštą, bet kaskart grįžus į tikrovę, jos virsdavo akmeniu po kaklu, nepakeliamai sunkia neviltimi… Gal tik jo gyvenimo baigtis būtų galėjusi moterį priversti nors kiek susimąstyti… Jos elgesys jį gąsdino,
trikdė ir neleido tų slaptų vilčių numalšinti…

Atėjo atlyginimo diena. Prie kasos langelio nusidriekė eilutė.
Netoks suspaudė saujoje pirmąją algą ir pagalvojo:
„Reikėtų kažko mamai…“
Įgrūdęs pinigus į vidinę švarko kišenę jau rengėsi eiti, bet aikštelėje priešais jį išdygo ūsočius ir pareikalavo:
– Iš tavęs penki!
– Už ką?
– Pirma alga!
– Aš negeriu…– vos susilaikė nenusipurtęs.
– Tokia tvarka…
– Nedėsiu!
– Mes tau per prasti?!
Vyrai supo stovinčius aikštelės viduryje. Augo įtampa …
– Ak, nedėsi… – su panieka iškošė pro dantis kankintojas.
– Ne…
– Ko–kie  mes  tei–gia–mi… – piktai išskiemenavo prisikišęs prie veido ir staiga smogė kumščiu į tarpuakį.
Vaikinas susverdėjo ir pasisukęs šonu žnegtelėjo ant žemės.
– Še tau, še tau, še… – dusliai klaksėjo spyriai į nugarą, galvą, pilvą.
Ūsočiaus krauju pasruvusios akys degė neapykanta ir panieka. Kojomis tol darbavosi kaip ir kur pakliuvo, kol kažkuris pribėgęs nustvėrė įsiutusįjį už pečių, užlaužė rankas ir laikė besimuistantį ištrūkti:
– Ar išprotėjai?!
– Neims velnias…
Akimirksniu užsidegęs pyktis pamažu ėmė blėsti. Apsisukęs išsilaisvino ir, išspaudęs „pasiskųsi – užmušiu,“ nužingsniavo į dirbtuves.

Sumuštasis nesikėlė – gulėjo ir dejavo. … Galva buvo keistai sunki, nejautė nosies. Iš lūpos varvėjo kraujas. Akimirksnį suvokė sąmonės
nepraradęs. Galvoje ėmė cypti, kaukti lyg į kaminą įsisukus vėjui. Pamažu lyg pro rūką prisiminė anuos metus armijoj, kai į galvą gavęs plyta savaitę merdėjo, o atsibudęs nieko neprisiminė…
Atsipeikėjęs išvydo tuščią aikštelę…
– Aš dar gyvas?.. – neišgirdo savęs.
Nežinojo, kiek čia pragulėjo. Stojosi eiti, bet tik susverdėjo – ėmė pykinti. Pagaliau pamažu, svyruodamas kaip girtas, keliu slinko į namų
pusę.
Patraukė tiesiai per žvyrduobes. Aptemus akyse, blinktelėjo netoli vandens. Sąmonei grįžus, nuslinko atsigerti. Žvyrduobėje suraibuliavo
juodas nepažįstamas veidas:
– Negi aš?..
Sėmė saujomis vandenį ir pylė ant skruostų, ant degančios ir iš skausmo spengiančios galvos. Akimirksnį viskas ėmė suktis kaip tada po butelio
baltos…

Prabudo pajutęs prie akies šiltą alsavimą. Ištiesė ranką ir užčiuopė drėgną gyvulio snukutį… Vakaro prieblandoje šalia savęs pajuto uodegą vizginantį Sargį. Šuo puolė laižyti veidą…
– Geras draugas… – lemeno glostydamas gyvulėlį.
Šiaip taip parslinkęs namo, tvarte išgirdo čiurkšnojimą. Nusirengęs įgriuvo į lovą.
– Čia tu?..– žvangtelėjo kibiras su pienu.
– Aha… – nusisuko į sieną.
– Ateik vakarienės, – kvietė motina.
– Nenoriu.
Naktį pragulėjo praviromis akimis nesudėjęs bluosto. Dilgčiojo visą kūną.
Galvoje vis ūžė, traškėjo, blerbė – kaip dirbtuvėse.
Rytą nuslinkęs prie veidrodžio, išvydo nepažįstamąjį juodu ištinusiu veidu
su įkypomis akimis. Vaizdas susidrumstęs išnyko…

– Viešpatie, koks žvėris taip galėjo?..– išgirdusi bildesį nustėro atskubėjusi motina. – Bėgu greitosios…
– Nereikia…– kaip mat atsipeikėjo.
– Kas mušė?
– Neprisimenu…
– Viešpatie, apsaugok nuo pikto…
– …
– Ko vakar nieko nesakei? – vedė į lovą.
– Niekis… Praeis…
Sušlapinusi rankšluostį, ji šluostė savo tylenio pajuodusį kaip ką tik įtemptą būgną veidą ir paskubomis braukė ašaras.
– Už ką? Kuris taip?.. – lemeno negalėdama suvokti tokio žiaurumo. O paskui pagalvojo, kad gal be reikalo mokė nuolankumo, ugdė dar uždaresnį būdą ir taip mažai su kuo bendraujančiam, į save nugrimzdusiam vaikui,
kuris, susidūręs su rūstoka tikrove, pakliuvo į tokią bėdą – nemokėjo ar nedrįso atsikirsti.

Pasitaikė savaitgalis. Naktimis šiek tiek prisnūsdavo, bet pabudindavo susapnuoti bjaurūs keiksmai ir grasinimas – užmušiu.
– Į tarnybą suspėsi, – išaušus darbo dienai tarstelėjo motina.
Niekam jo neprireikė, nors namuose išgulėjo visą savaitę.
Žaizdos užgijo, tinimą atleido. Pagaliau vilkdamas kojas nuslinko į dirbtuves. Niekas nepriėjo ir neklausinėjo – visi jo vengė ar bijojo ūsočiaus.
„Kuo aš nusikaltęs?“ – stebėjosi vaikinas, o kita mintis įkyriai zirzė:
„Tu čia ne savas… savas ir nebūsi… nepritapsi prie svetimos dvasios.“

Vėl darbas vijo darbą. Pailsdavo kaip sunkumus kilojęs, nors nieko sunkaus nė nepajudindavo. Jautėsi pavargęs ir išsekęs…
Naktimis pragulėdavo praviromis akimis. Nemigęs kelias paras, baltas kaip popierius išslinko iš patalo. Įsistojo į batus ir nudunksėjo per kiemą už tvarto. Grįžtantį suerzino praviros viralinės durys. Priėjęs trenkė koja kartą, kitą, o paskui lyg kokios jėgos pastūmėtas trankė, daužė tas nieko dėtas duris tarsi ūsočiaus pyktis būtų sugrįžęs ir užnuodijęs jo sutrenktoje galvoje spurdančią sąmonę:
– Še tau, še tau…
Veidas persimainė – pamėlo. Pykčio priepuoliui praėjus, nieko neprisiminė…

Motina iškvietė greitąją. Išklausinėjęs, apžiūrėjęs ir išbaręs, kad taip ilgai nesikreipė, gydytojas pratarė:
– Smegenų sukrėtimas ir… padariniai…
Po apžiūros jį iš karto išsivežė.
Ėjo savaitė, antra, trečia… Gydymas vis dar nesibaigė. Senoji važinėjo su lauknešėliu, tik ligonis nieko nevalgė. Sublogo, susivijo į senelio botagą. Ko nors paklaustas, ilgai galvodavo atsakymą.
– Labai nesistebėkit, jis jau toks ir bus. Padarėm, ką galėjom… – pratarė kartą apie sveikatą užklaustas daktaras.
„Pati dėl visko kalta… Kam reikėjo nuolat kalti: būk už žolę žemesnis, už žemę tylesnis?.. – dilgtelėjo motinai. – Va, ir iš tikrųjų ne toks… kaip visi… Visam gyvenimui…“

Pagaliau iš ligoninės išleido namo… Motina nunešė į darbą gydytojo išduotą pažymą… Ūkio vadovas abejingai vartė dokumentus. Toks viršininko elgesys moteriškę pribloškė. Mintyse ji sumetė:
„Būtų sudraudęs… mano sūnus sau sveikas eitų į darbą“.
Virė įprasta darbo diena. Reikėjo parašo, kad už viską atsiskaitė.
Moteriškė sustojo ir kažko ieškojo akimis.
– Jūs pas ką? – stabtelėjo pro šalį ėjęs vedėjas.
– Pas jus…
– A, naujoko mama…
– Ta pati…
– Kaip jis ten?
– Nekas… Dirbti nebegalės…
– Hm m m…
– Noriu pažiūrėti kankintojui į akis…
– Nebėra…
– Kas atsitiko?..
– Paėmė į armiją…
– Šit kaip…
– Girdėjom į Afganistaną…
– Apsaugok, Dieve… – išsprūdo motinai.
– Po dvejų metų sugrįš…
– Nežinomi Viešpaties keliai… Oi, nežinomi…

2002-2004