Liūdesys

(mažytis mokyklinis darbelis)

Liūdesys geriau negu džiaugsmas. Liūdesys nuskaidrina.
      - Liudvikas van Gogas

…štai net ir dabar man liūdna. Ar dėl nemigos (nors kas čia per nemiga – organizmas taip ir trokšta, kad vokus ant kraujagyslėmis apsprogusių akių užsitraukčiau), ateities baimės ar nusivylimo savimi? Liūdesys nuskaidrina. Liūdėdamas apmastai daugybę dalykų, pradedant nuo praeities, dabartinės jausenos ir užbaigiant ateities planais ar tolimosiomis utopijomis. Liūdėdamas aš visada pradedu daug mąstyti, pamiršdamas visą tą kasdienį ir įprastą gyvenimą. Bet neilgam. Aš labai bijau netyčia pradėti ieškoti atsakymų į retorinius klausimus, ar su pačiu savimi ginčytis teologinėmis temomis. Liūdint padeda telepatiniai pokalbiai su Dievu (jokiu būdu ne malda). Liūdesys yra tol malonus (gal taip tik man atrodo? Gal aš “mazochistas”?) ir skaidrus, kol jis nepereina į šizofreniją, o ši jau pernelyg “gotiška” – šizofrenija, mintys apie savižudybę, kraujas… mirtis. Brrrr! Taip liūdėti yra nesveika. Nei apie gyvenimą pamąstai, nei senų džiaugsmų neprisimeni (nostalgija) – prieš akis tik gili bedugnė.
Liūdėti galima įvairiai: rūkant cigaretę, apsikabinus šlapią pagalvę, pasirėmus kreiva (dar tėvuko drožta (prisigėrusia užpakalio kančių)) lazda, persisvėrus per tilto kraštą, užsirišus kilpą ant kaklo, tyliai snūduriuojant tualete… Tai priklauso nuo jūsų gyvenimo būdo (apie tai plačiau LNK gyvenimo būdo žurnale “Nuo… iki…”). Mano gyvenimo būdas yra unikalus, tuo pačiu niekuo nesiskiriantis nuo kitų žmonių gyvenimo būdo. To aš paaiškinti negaliu. Liūdžiu dažniausiai dėl poelgių (bergždžiai, nes jų nebeįmanoma pakeisti ar “atšaukti”) arba pažįstamų žmonių. Savimi nesirūpinu, nėra čia ko liūdėt. Kaip yra taip yra. Mane liūdesys įkvėpia labiau nei džiaugsmas. Akivaizdu, kad didžioji dalis lietuvių literatūros taip pat buvo įkvėpta liūdesio. Kūriniai niūrūs, graudūs, bet gražūs. Mokame gražiai liūdėti. Na, o džiūgauti galima geroje kompanijoje, išgirdus gerą žinią ar padarius gerą darbą (ar net žygdarbį). Liūdėti tenka vienam, nes bendras liūdesys virsta ašarų orgija ar kaimo bobulių rauda. Dažniau liūdėti pradėjau nuo tada, kai Lietuvos prezidentu buvo išrinktas jo ekscelencija, “mielaširdingasis” ponas Rolandas Paksas. Net šlykštėjaus. Ir iki šiol šlykščiuos politika, nes ji visiškai neteisinga, o juoktis pro kruvinas ašaras pabosta. Vėlgi – liūdesys geriau, negu “toks” džiaugsmas. Liūdesys nuskaidrina, Lolišvili priešingai – visiems temdo protą. Išvis, politika ir liūdesys tarpusavyje turi tik vieną ryšį – jie veikia mus. Vis tik dažniau tenka paliūdėti dėl asmeninių priežasčių, o ne liaudies balsavimų bei sprendimų. Liūdesys galėtų būti cenzūruojamas ir slepiamas, nes tai yra ganėtinai privatus dalykas. Apie tai gali būti tik šnabždama tamsiuose “padvaluose”, “pletkavojama” turgaus aikštėse, rašinėjama ant mokyklinių suolų bei klijuojama kaip kramtomoji guma po jais. 
… ir puolė basliais ginkluoti čigonai pasipūtusių miesčionių trobas, ir užvirė kova dėl būties bei žalia arbata. Mėgstu žalią arbatą - ji atpalaiduoja, tonizuoja ir puikiai išdulkina liūdinčią sielą.