V (part I)

Jis suaimanuodavo kiekvieną kartą, kai botagas švilpdamas leisdavosi žemyn ir geldamas prakirsdavo jo begalo kantrią odą atskleisdamas jo baltai raudoną raumenų sluoksnį. Jo žydros akys papilkejo ir susidrumstė, iš jo raudonos, tarsi gili įpjova, burnos vis ištrukdavo gailūs pasikūkčiojimai ir staugsmai. Kiekvieną kartą, kai ji pakeldavo rimbą, ketindama suduoti dar viena smūgį, jis niekingai maldavo ją liautis.

Šianakt ji buvo pasipuošusi juodu odiniu sijonėliu, apsijuosusi tokios pačios odos plonyčiu dirželiu, įsiveržiančiu į jos dailiai išlenktą liemenį. Odinis korsetas buvo taip standžiai suveržtas, jog ji sunkiai galėjo kvėpuoti, tačiau ji jautėsi saugi savo šarvuose, jautė savo jėgą.

Jis susigužė pamatęs ją vėl artejant link jo. Ji suėmė jo riešus ir užlaužė rankas, plaštakos spaudėsi prie menčių, raumenys įsitempė iki maksimumo, jis jautė dilginimą. Veidas persikreipė, tačiau jai tai buvo nė motais. Juoda oda aptrauktais antrankiais ji suveržė jo riešus. Kaklą veržė šilkinė skarelė, čiurnos maudė tvirtai supančiotos spygliuotos vielos pančiu. Jis buvo bejėgis, negalėjo nei pasipriešinti, nei pabėgti.

Vienintelė išeitis buvo atsipalaiduoti ir bandyti susigyventi su skausmu. Berniuko veidas ilsėjosi ant šaltų akmeninių grindų. Viskas, ką jis galėjo matyti, tai smailūs juodi aukštakulniai ir Jos artėjančios kojos. Ji ketino suduoti dar vieną smugį. "Prašau.." suaimanavo jis, bandydamas išsisukti nuo smugio. Gležnas kūnelis trukčiojo nuo kūkčiojimo, išbalusį veidą puoše krištolines ašaros. Ji leido jam verkti, analizuodama jį šaltu žvigsniu, bandydama suprasti, kur slepiasi tas pirmapradis jo gyvybės šaltinis...

Baimė ir sužalojimai gaubė jo menką kūnelį paskandindami jį nuolankumo jūroje.

Sutrypti šio vaiko gyvybę buvo taip pat lengva, kaip gerti kraują iš porcelianinio puodelio. Jos žvilgsnis klaidžiojo jo skausmo iškreiptu, tačiau vis dar angelišku veidu, besislepiančiu po jo melsvai juodais plaukais. Jo nuogas kūnas buvo toks lieknutis, kaip aukos koncentracijos stovykloje. Gilios ir išsigandę akys spindėjo kaip įkalinto žverelio. Ji pažvelgė į jo, jau spėjusių pajuoduoti, kirčių išvagotą nugarą. Jo degtuko storio kojos pašėlusiai drebėjo.

Jis nesiliove kūkčioti, graudžiai verkė tarytum kūdikis. "Nagi, V, liaukis buti toks šiurkštus, čia niekas tavęs negirdi. Verk kiek nori".  Ji pro ašaras žiurėjo į jo nusilpūsį kūnelį. Jis nedrįso pažvelgti į ją, nes nujautė, kuo jam tai gali baigtis. Kambario sienos buvo raudonos, kaip šios nekaltos aukos kraujas. Šaltas, šlykščiai dvokiantis rugsėjo oras veržėsi į kambarį pro pravertą langą. Pro žaliuzių plyšius skverbėsi blyški, virpanti mėnulio šviesa, palikdama ant grindų sidabrinius dryžius. Lauke buvo tylu tarsi kape, tik kartkartėmis iš tamsos atskriedavo išsigandęs žiogo čirpimas... Tylus šoklio verksmas vidury nakties...

Ji švelniai pakėlė jį už alkūnių, parklupdyma prieš save. Jis prisiglaudė prie jos, veidu lietė jos šaltą odą, akyse spindėjo tylus prašymas. Ji pervėrė grandinę per kilpą ant jo metalines apyrankės. Už lango ėmė lyti. Užsegamos grandinės spragtelėjimas skardžiai suskambo patalpoje. Kitas grandinės galas buvo pritvirtintas prie žiedo įtaisyto lubose. Efektas buvo stulbinantis! Jis kabėjo ant įtemptų rankų, keliais neliesdamas žemės, rankos vos galėjo išlaikyti kūno svorį, jo liemuo išsilenkė, jo klubų kaulai kyšojo išsišove aštriomis briaunomis. Ji lėtai ir niekinamai braukė savo ilgu rodomojo piršto nagu nuo smakro žemyn link skrandžio, palikdama raudoną šleifą ant jautrios odos. Ji įdemiai stebėjo kaip užsimerkia jo akys, kvėpavimas buvo toks paviršutiniškas, kad praktiškai nesigirdėjo. Ji pakišo raudoną velveto pagalvelę jam po keliais, kad šis galėtų atsiklaupti, o pati atsisėdo netoliese stovinčiame juodame supamam krėsle. Tiesa pasakius, šis fotelis ir mažytis staliukas vulkaninio stiklo paviršiumi, buvo vieninteliai baldai kambaryje. Ant stalelio gulėjo tas pats odinis rimbas, kuriuo ji neperseniausiai kapojo jo nugarą, taip pat dar keletas malonių žaisliukų. Jis įsistebeilijo į botagą nelaimę pranašaujančiu žvilgsniu, jo akys buvo prisipildę gėdos, jam dilginantys kirčiai buvo savotiškai malonūs. Jis buvo pasmerktas ilgai atgailai. Jis buvo labai kaltas... Na, bent jau Ji taip manė... Dabar jis žvelgė į nukryžiuotąjį. - tai buvo vienintelė sienų 'puošmena'.. Jis ėmė melstis bandydamas išpirkti savo nuodėmes ir tikėdamas nors menkučio pasigailėjimo. O.. jeigu ji tik galėtį skaityti jo mintis.. tačiau Ji tik sumurmėjo "Taip, maldauk jo ko tik nori, bet tuoj tu melsies mano botagui!! 50 kirčių!!" nuskambėjo baisus nuosprendis.

Jis tylėjo, nes žinojo, kas jo laukia. Jis tylėjo, o tyla reiškė sutikimą, visišką atsidavimą jos valiai. Pakėlusi savo piktą įnagį, ji ėmė sukti ratus aplink savo auką. Kiekvienas jos žingsnis priversdavo jį sudrebėti. Blyškioje mėnulio šviesoje ji įsitempė ir sudavė pirmą, stiprų smugį į jautrius vaikinuko pakinklius. Jis sutrukčiojo, atlošdamas galvą nugaron ir leisdamas laisvai kristi ilgiems plaukams. Jo lūpos prasivėre ir su giliu atodūsiu prasiveržė desperatiškas riksmas. Jos kūnas pagyvėjo, jai patiko tai,- ką ji matė. Ji suvokė jo kančią, mėgavosi ja mažais gukšneliais stengdamasi neapkvaišti. Ji ritmingai botagu kapojo jo liesą kūnelį, neleisdama net atsikvėpti. 20.. sušnibždėjo ji čaižydama jo nugarą. Dabar ji vėl matė atviras kirstines žaizdas, raudoną aukos kraują varvantį baltu kūnu ir tykštantį ant akmeninių grindų. Stiprūs smūgiai iš jo burnos traukdavo nežmoniškus riksmus, pirmykštę baimę, skausmas jį nubloškė anapus suvokimo ribos. Jis net nebesuvokė savo lyties, tik stengėsi išlaikyti žvilgsnį nukreiptą į šaltoje šviesoje spindintį nukryžiuotąjį.. Kraupų, maldaujantį žvilgsnį.

40!! Ji trenkė į jį savo rimbu. Jis buvo beprarandąs sąmonę, kai toli toli, galbūt už tūkstančio kilometrų jis išgirdo jos šnabždesį.. 49.. 50!!.. Ji truktelėjo paskutinį kartą, per jo ir taip sužalotą odą... Berniukas nualpo.

Padėjusi rimbą atgal ant staliuko ji atsisuko į šitą angelišką auką. Jo galva karojo nulinkusi prie krūtinės. Krokodiliškos ašaros tekėjo jo skruostais, krisdamos ir sukurdamos mažytes balutes ant šaltų grindų. Jo visa esybė buvo persmelkta gėdos. Ji atsegė jo grandines. Krisdamas jis siekė jos kūno, apkabindamas jos oda aptemptą liemenį, veidu prisišliedamas jai prie kelių, jis skausmingai trenkėsi į grindis. Pakišusi vieną ranką jam po kaklu, o kita apglebdama per kelius, ji paklėlė nusilpūsį jo kūnelį. Karštos ašaros riedėjo jo veidu, galva tabalavo, vaikinas buvo beveik be sąmonės. Perėjusi kambarį, ji atsisėdo tame pačiame sulūžusiame krėsle prisispausdama jį prie savo krūtinės. Jis gulėjo tarsi jos rankų lopšyje. Jis praradinėjo sąmonę, krūtinė ritmingai, tačiau silpnai kilnojosi. Akys užsimerkė, ašaros pradėjo džiūti ant jo popieriaus baltumo veido. Ji stebejo šį nuostabų reginį. Kūna iš lėto užplūdo šiluma. Ji priglaudė galvą jam prie krūtinės ir kelias minutes klausėsi jo širdies dūžių.

Šaltais pirštais ji glostė jo veidą, iš lėto perbraukdama skruostus, rausvas lūpas.. Ji prisiminė tą akimirką, kai ji pamatė jį pirmą kartą, stovintį niūrioje liūtyje.. Jis atrodė nepriekaištingai, apsitempęs savo tvarkingais juodais apdarais, juodu pieštuku paryškintomis akimis. Vėjas kvepiantis mirtimi ir žlugimu draikė jo plaukus. Atrodė, kad jis tuoj jį nupūs. Jis žiurėjo žemyn į savo ilgus juodus odinius batus. Pastebėjęs tiriantų jos žvilgsnį, jis smalsiai įsistebeilijo į ją, žiūrėdačas į ją jis matė Dievą.

Tyla. Tik už lango girdėjosi pritilę lietaus lašai. Tamsūs debesys verkė savo nekalto sūnaus. Ji pakėlė ledo kubelį iš metalinio dubenėlio buvusio ant stalo. Šalti vandens lašeliai krito ant jo lūpų, ji stebėjo jo veido atspindį metalinio dubenėlio paviršiuje. V sujudėjo, bandydamas sugauti krentantį vandens lašelį, akys prasimerkė.. pro mažytį plyšelį spindėjo jo gilios žydros akys, tarsi gilus mėlynas ežeras. "Prašau.." sušnibždėjo jis. Ji įspraudė gabalėlį ledo tarp jo nuotabių lūpų, stebėdama, kaip godžiai jis jį čiulpia. Ištraukusi leduką, juo perbraukė berniuko kaklą, palikdama tik šlapią pėdsaką. V įsitempė ir atsiduso. Toliau ji braukė ledo gabalėliu per jo pliką krūtine link saulės rezginio, kur jo odelė buvo švelnutė tarsi šilkas. Jos rankose V buvo gležnas tarsi jaunas pavasario daigelis. Ji prisitraukė jį arčiau, palaidodama jo galvą savo tamsiuose plaukuose. Jis vėl atsiduso.