batuose

2009 09 29

Ant suolelio
Pradvisusio vakaru
Sėdėjo du išbalę veidai.
Beveik permatomi,
Jei gerai įsižiūrėtum galėtum
Pajusti krentančios plunksnos
Svorį juose.
Ne šmėklos ir
Ne balandžiai,
Tik dvi poros
Batų...
Pasidabinusių žmonėmis.
Kits kitam pasakojo
Apie, tai kaip vienatviškai
Stūgauja tirtantys vilkai
Širdyje. Ruduo kramsnojo
Skruostus,
Spalvodamiesi jautė
Nepakeliamą vėsumą,
Jei užkluptų lietus,
Taip ir liktume stingstantys.
Priaugtų batai prie kojų,
O kad lūpos nepavirstų
Sudžiūvusia duonos
Pluta pakaktų, tik
Bučiuotis,
Bučiuotis...
Atsistojusi apkabino
Pasitaisė savo smaragdinius
Auskarus ir nupėdino
Į savo vienos namus
Palikusi ant suoliuko
Visą praeitį, visą meilę
Vyrui, kuris jai atsiduodavo
Pavasario sniegu.
Ilgai sėdėjo, kol baigėsi ašaros,
Kol užšalo visi tvenkiniai,
Kai niekas nematė.

Mat ji buvo vasara batuose