Achrustikai

R aškydamas sapnus nakties, tu
Y sčiose gyvybę vėl pasėji,
T rapiais žingsneliais žadini, kvieti,
A tverdamas duris ir langus vėjui,
S uskubti atsigerti iš naujos versmės...

D aigindama grūdelį rytmetinį, tu
I štvermę kantrybe išbandai ir
E idama pirmyn neboji tako akmeninio
N eklyst nemoka net Dievai
A rba išvengt likimo labirinto...

V aisius brandindamas dienos, tu
A tlygį matuoji patirtim.
K iekvieno darbus suskaičiuoji,
A ruoduos išmintį kaupi.
R amindamas pavargusį keleivį po klajonių
A tsargiai nubrauki skausmus, dejonę,
S aulėlydžio raukšles švelniai glaudi...

N amuos užpūsdama šviesas vakarines, tu
A tilsio didybę vainikuoji.
K iek paslapčių savuos lobynuose slepi –
T ik kartais sapnuose kruopytes dovanoji
I r amžinu stebuklu vis vilioji –
S ugrįžt ir vėl pažint rytojų...


E inu ir aš, reik lygtį spręsti, jos
S ąlygoj – nežinomi net keturi, tikiuosi
U žduoties atsakymą surasti:
  -ryte,
      -dienoj
        -ir vakare
          -o gal nakty...
-