Namo durys užrakintos.
Musė žvalgosi nuo spintos.
Ant palangės – nuobodu.
Gal pabėgti iš namų?
Kiek gali ramiai sėdėti,
Voro tinklą tyrinėti,
Arba žaisti po vonia?
Argi aš sau ne ponia?
Ne! Tvirtai sau Musė tarė.
Vos tik durys atsidarė,
Šmurkšt pro plyšį – jau lauke,
Ir nuskuodė gatvele.
O dangau, pasaulio galas!
Ir iš kur tas senbernaras?
Akys dega kaip žarijos,
Tik ir žiūri, ką prarijus.
Musės gaurai pasišiaušė,
Puolė medin kuo aukščiausiai.
Varna rėkia – karrr karrr karrr,
Ko čia rioglinies dabar?
Kol auginsiu varniukus,
Čia jokių kačių nebus!
Ir pražiojo juodą snapą.
Dreba Musė tarsi lapas.
Jai visai užkando žadą,
Miau – padėti varnai žada
Lizdą šluoti, virt pietus,
Prižiūrėti varniukus.
Varna rėkia – karrr, karrr, karrr,
Dink man iš akių dabar!
Varge, varge, ką daryti?
Teks iš medžio šokt, matyti.
Miau, akis užmerkė Musė,
Gražuolėlė ilgaūsė,
Suskaičiavo – viens, du, trys,
Lyg pūkuotas kamuolys
Nušokavo per šakas
Tiesiai Tomui į rankas.
Kas tas Tomas? Mano dėdė.
Ant suolelio dažnai sėdi,
Viską girdi, viską mato
Ir iškart gerai suprato,
Kad čia Musei ne vieta.
Neš į turgų ją, ar ką?
Vakaras. Vėjelis pučia,
Šūkauja kieme vaikučiai,
Ant suolelio megzdama
Stropiai stebi juos mama.
Tiktai Musei, neramu:
Miau, nebeturiu namų,
Nėr palangės, nėr vonios,
Nėra spintos mylimos.
Net ir kelią pamiršau,
Kai nugąsdinta sprukau.
Kas paglostys? Kas paguos?
Kas palakt pienelio duos?
Na, o mano dėdė Tomas,
Vyras storas ir raudonas,
Musę rankšluosčiu aprišo,
Tiktai ūso galas kyšo,
Įsidėjo į pintinę,
Tarsi lėlę skudurinę,
Nugabeno į tą namą,
Kur šimtai kačių gyvena.
Klausia katės rainą Musę,
Žaliaakę ilgaūsę,
Kaip tu čia atsiradai?
Buvo tau turbūt blogai?
Gal išvarė iš namų?
Miau, girdėti net skaudu.
Rauda Musė – miau, miau, miau,
Iš namų aš išėjau,
O dabar globos namuos
Taip savų namų ilgiuos,
Ir vorų, ir jų tinklų
Gale lovos sumegztų.
Dar negreit naktis praėjo,
Bet iš ryto prasidėjo
Vėl šviesi graži diena,
Na, o Musė vargana
Ant savos palangės sėdi,
Miau – dėkoja storam dėdei.
Jau sugrįžo į namus
Ir pabėgėle nebus!