Pavasaris-vasara in h-moll 2

7.

Gedulinga eisena iš bažnyčios į kapines. Koja kojon, viena linija žengia susikibę rankomis įsimylėjeliai Beatričė ir Klaudijus, „padrūž-
kės“ Afroditė ir Žydras. Atokiau nuo jų - vienišius Bomžas narkoma-
nas. Keturi, nusileidę iš dangaus angelai, neša Don Kichoto karstą.
Oras pritvinkęs Mocarto „Lacrimosos“.

Bomžas narkomanas (pats su savimi): Taip, mišios praėjo sklan -
džiai. Raudonų plytų gotikinėje arkikatedroje, kur mudu su broliu, su tėvais, melsvoje žvakių šviesoje laukdavome prisikėlusio Atpirkėjo.
Neatsidžiaugdavome kūdikio, atnešusio į žemę dieviškąją ugnį, gimi-
mu. Ir užgimė jis Beatliejuje, jaukioje prakartėlėje... Ak, brolau, koks tu man buvai brangus: slaugydavai, globodavai, sergėdavai... Ne, tu nemiręs - tu gyvas: gyvas manojoje atmintyje. Ne, tėvai neturi sužinoti, jog tavęs nebėra: mamos silpna širdis, tėvui ketvir-
tos stadijos kasos vėžys. Taip, tu vedei turtingą užsienietę, išvykai studijuoti į tolimus kraštus. Tebūnie. Tie padugnės brangiai sumo -
kės už tavąją mirtį, už skriaudas, patyčias! Lovelasas, raudonų ro-
žių kolekcionierius, prasrutėlė kalė, raudonųjų žibintų kvartalo prin-
cesė, jos draugelis, mėšlo gabalas, sukčius žydrūnas ir...
  Bomžas narkomanas (drąsiai visiems kompanionams): Išgamų šut-
vė. Raganų, velnių, rupūžių, gyvačių.
  Klaudijus (Bomžui narkomanui): Prisiprašysi, lodariau! Verčiau laikytum liežuvį už dantų!
  Žydras (maivydamasis): Ak, tie vyrai... Tokie ūmūs, tokie karšti.
  Klaudijus (Žydrūnui): Gaidy, tu irgi užčiaupk savąją srėbtuvę! Su-
binės verge!...
  Afroditė (Klaudijui): Tau vertėtų patylėti, netąšytas stuobry!
  Klaudijus (Afroditei): Paleistuve, tau tik!...
  Beatričė (Klaudijui): Meldžiu, nurimk. Mes laidotuvėse.
  Bomžas narkomanas (sarkastiškai Beatričei): Tai sakai, „laidotuvė-
se“? Panele, Dievo motina! Apsisnarglėjusi paaugle! Veidmainė! Štai kas tu esi - veidmainė!
  Beatričė (Bomžui narkomanui): Taip, tu teisus.
  Klaudijus (Beatričei): Brangioji, kas tau pasidarė? Tu jį gini? To juokdario brolį?
  Beatričė (Klaudijui): Tu jį užmušei! Mane išprievartavai!
  Klaudijus (Beatričei): Brangioji, tau pasimaišė protas.
  Beatričė (Klaudijui): Mes privalome susituokti! Tik taip tu nuplausi savąją gėdą! Ir aš savąją! Žengti prie altoriaus!
  Klaudijus (Beatričei): Vestuvės? Brangioji, kam tos vestuvės? Mes ir taip vyras ir žmona. O tu žinai, jog aš nemėgstu bažnyčių, kunigų.
Religija - liaudies opijus.
  Bomžas narkomanas (Beatričei): Mano brolis šventai tavimi tikėjo, kasdien, nuo aušros ligi sutemų, kartodavo tavo vardą, tave šlovin-
davo! Tu buvai jo svajonių mergina!!!
  Klaudijus (įtūžęs puola prie Hektoro, kelis kartus trenkia jam per veidą): Išpera, aš tave užmušiu! Užmušiu!
Bomžas narkomanas suklumpa ant žemės. Don Žuanas ima jį spar-
dyti.
  Žydras (jausdamas didžiulį pasitenkinimą): Moterys, imkite pavyz-
dį iš vyrukų - nesnauskite! Pirmyn, superherojau!
  Afroditė (Žydrūnui): Oi tu, kiškuti kiškuti.
  Beatričė (sulaiko Klaudijų, nutraukusi muštynes, Klaudijui piktai):
Ką tu darai?! Taip negalima! Palik jį ramybėje - jis mano geriausias draugas!
    Klaudijus (Beatričei piktai): Jis? Geriausias draugas? Šitaip iš tavęs
dergiasi!
    Beatričė (Klaudijui): Aš to verta! Reikėjo tada tave sulaikyti!
    Klaudijus (Beatričei): Brangioji, istorijos nesuklastosi - jau šaukš-
tai po pietų! Vistiek mes būsime kartu!
    Beatričė (įtūžusi Klaudijui, žvilgterėdama į Bomžą narkomaną): Jis žmogus, o tu žvėris!
    Afroditė (Beatričei): Pažiūrėkit, kas tokia prabilo! Naivuolė de-
bilė pradėjo protauti! (Ima garsiai kikenti)
    Beatričė (Afroditei): Tu, sena kale!... Ką tu, padarei?!... Hektorui!...
Beatričė puola prie Afroditės. Abi apsikeičia antausiais. Po to viena kitai kimba į plaukus.
    Klaudijus (įsakmiai, sunerimęs): Moterys, nustokit vienąkart: čia jums ne cirkas!
    Žydras (susiėmęs už galvos): Vyrukai, kas jums pasidarė?! Ko išblėso jūsų pirmykštė aistra?!
  Nuo žolės pakyla Bomžas narkomanas. Beatričės dėka jis išvengė rimtesnių kūno sužalojimų.
  Bomžas narkomanas (Žydrūnui): Tu, subinlaiži!... Čiulpike, iškrypėli!... Sodoma ir Gomora!... Taip taip, bankininkas: ne tik prievartauja, bet ir vagia! Aferistas, šiukšlė!
  Klaudijus (apimtas isterijos priepuolio): Aš pavargau nuo jūsų visų: nuo žalių, žydrų, nuo!... (Beatričei, nuleidęs balsą): Pupyte. palikime tuos luošius ramybėje. Sprunkam iš čia.
  Bomžas narkomanas (Klaudijui): Taip taip, idiote - geriau jau išsi-
nešdintum! Tik atsimink, jog aš gyvas ir sveikas! Be to, mes turime atsiskaityti!... Už Hektorą!... (Ima isteriškai juoktis)
  Klaudijus (Beatričei, ironiškai, ramiai): Brangioji, į kurią pusę pa-
suksi: kairėn ar dešinėn?
  Afroditė (pusbalsiu, šaipydamasi): Kaimas ar miestas?... Mąsto ma-
žylė...
  Bomžas narkomanas (Afroditei, su gilia panieka): Tava lemtis - su-
pūti žemėje... Nepergyvenk, supūsi. Dar ką norėjau pasakyti... Per amžius degsi Pragare... Gyvate, nesudegsi!
  Beatričė (pravirksta): Dešinė... Miestas... (Atsisuka veidu į Bomžą narkomaną. Prieš jį suklumpa.)
  Klaudijus (įsakmiai Beatričei): Tu eisi su manimi!... Nori tu to ar ne!
(Bomžui narkomanui) O tu, šlykštyne!... Dabar tu tikrai mirsi!!! (iš-
sitraukia peilį)
  Bomžas narkomanas: Dar pažiūrėsim, rožės kavalieriau! (Išsitrau-
kia revolverį)
  Beatričė (apimta begalinės panikos): Neeee!!! Meldžiu, tik ne tai!!!
Klaudijus žengia žingsnį kitą - pasigirsta šūviai. Don Žuanas krinta negyvas. Paskui jį į amžinąją tamsą keliauja ir Žydras su Afrodite. Lieka tik Beatričė - Hektoro brolis jos nepasiunčia myriop. Tik su gilia panieka nužvelgia nuo galvos ligi kojų. Ji, netekusi amo, sustingsta vietoje. Tuo tarpu Bomžas narkomanas, gailiai raudodamas, pasto-
viai kūkčiodamas, palydi savo brolį į paskutinę kelionę.