Pavasaris-vasara in h-moll 2

3.

    Klaudijaus Versalis. Vidurnaktis. Susikibę rankomis Don Žuanas ir Beatričė vaikštinėja po dvaro parką. Akimirką kitą Don Žuanas susi-
mąsto - nemeilikauja.

      Don Žuanas (pats su savimi, graužiamas sąžinės): Lengvabūdis,
vėjavaikis, nuotykių ieškotojas: kiek pas prostitutes lankytąsi, kiek pokerio partijų sužaista. Lošimo automatų vergas... Ak, dailiosios lyties atstovės - kiek daug jų suvedžiota: mergaitės, mergelės, merginos, moterys, tetos... Dabar šis vaikas. Ir kurgi aš einu?! Ma-
terialistas, savanaudis, išpuikėlis!... (Trumpam praregėdamas) Šei-
mą!... Sukurti šeimą su panašaus amžiaus moterimi - neprasidėti su vaikais. Juk man jau trisdešimt metų - o elgiuosi tartum pienburnis paauglys! Pakaks man tų žygių!... Taip ir pasensiu, mirsiu nesubren-
dęs.
        Dar atgailautų, filosofuotų, bet ką čia: kur buvus, kur nebuvus, graužatis kaip mat pranyksta, užleisdama vietą pasitenkinimui dabartine padėtimi.
        Don Žuanas (baigęs šnekėti su savimi, mandagiai Beatričei):
            Ar nesušalote, panele?
        Beatričė (su meiliu naivumu jam žiūrėdama į akis): Markize, nejuokaukite - jūs toks karštas vyras.
        Don Žuanas (jausdamas didžiulį pasitenkinimą, paslaugiai):
          Na taip, kuo puikiausiai jus suprantu... Trumpa vasaros naktis... Vasarvydžio nakties sapnas... Klausykite, jei jūs mažumė-
le sukaitote, tai gal keliaujam atgal, link dvaro - ten du baseinai: viename gėlas vėsus El Dorado upės vanduo, nors... Nors ne... Ten smagu įbristi tik po pirties - dar susirgsite... O va, antrame - gaiviai šiltas, sūrus El Calor jūros vanduo - smagiai paplaukiotume.
        Beatričė (bandydama save įtikinti, jog šneka tiesą): Jūs toks patrauklus!... Džentelmenas!... Paslaugusis estetas, ak!... Jūs - tai ne jis... Na tas - šiaip draugas: nusivesdavo į kokį koncertą ar spektak-
lį... Visgi negaliu tvirtinti, jog jis man nieko nereiškia, tačiau...
        Don Žuanas (oriai): Tačiau jis ne vyras - ištižėlis, negalintis pastovėti už savąją damą. Taip ir vaikšto pas kekšes, nes padorioms moterims į tokį tik nusispjaut.
        Beatričė (atsidusdama): Mokykloje su broliu būdavo pastum-
dėliai. Dar tie jo ilgi riebaluoti plaukai. Argi moteris susižavėtų vyru be?...
        Don Žuanas (su panieka, sarkazmu): Tie hipiai - visuomenės atmatos: miesčionys, banditai, liaudies priešai, buržujai!... Seniau tokius nedelsiant suimdavo: po to arba suvarpydavo kulkomis kaip rėčius, arba pakardavo ant sausos šakos! Dar, būdavo, išsiųsdavo atostogų į taigą. (Vėl paslaugiai, mandagiai) Tai  keliaukime į manąjį vandens parką. Naktis baseine... Dviese... Nepraleiskime tokios progos.
            Susikibę už rankų, vienas prie kito prigludę, grįžta dvaran.

                                        4.
 
  Trečia valanda nakties. Veiksmas vyksta centriniame Monmarto viešnamyje - kabarete. Aplinkui pilna prostitučių ir homoseksualų. Atokiau nuo įsismaginusios kompanijos pliurpia prostitutė blondinė pornofilė Afroditė ir jos artimiausias „padrūžkė“, Beatričės Sulveigos kaimynas, Žydras bankininkas.

  Žydras (gaidžio balseliu): Saulyte, kaip tau klostosi reikalai?
  Afroditė (meiliai): Tau, zuikuti?
  Žydras: Viskas po truputi, širdele. Po truputi. Little by little ir mei-
lėje, ir karjeroje. Gyvename, kad valgytume, o ne valgome, kad gy-
ventume.
  Afroditė: Girdėjau, neseniai tapai Centrinio banko?...
  Žydras: Taip, mažute, taip taip - šlamantys į manas kišenes plaukte plauks! Šimtmečius laukiau tos valandos ir!... Ir fortūna pa-
galiau nusišypsojo!... Iš pradžių kalinys, po to kunigas, dizaineris...
Kol pavyko prasibrauti į solidų pelną nešantį verslą... Oi, kiek vargo tekdavo patirti už grotų... Nors... Nors, visgi, pasitaikydavo itin sma-
gių akimirkų. Kalėjime.
  Afroditė: Bravo, vartaisi tarsi inkstas taukuose, maudaisi pieno upėse!
  Žydras: Niekuomet per daug sau nesuku galvos: malonumas - mano saldžiausia aistra.
  Afroditė: Smagu tai girdėti.
  Žydras: Bet negaliu pakęsti tų skurdžių kvartalų, prisišliejusių  gre-
ta dangoraižių, smarvės. Rūpintis tais luošiais, tais hetero galvijais?!
Juos reikia kuo skubiau išgrūsti iš miesto!
    Afroditė (smalsiai): Sakyki, kaip sekasi tiems tavo kaimynams? Na tiems, kurie augina du sūnus bei įdukrą?
    Žydras: Jų namas panašus į tvartą. Sūnus veltėdžiai, o įdukra - tokia šventuolė, vienuolė... Šiokiadieniais ateina pas mane plauti grindų.
    Afroditė: Ak taip, Beatričė... Pelenė... Trenkta tokia. Nė vienas vy-
ras į ją nežiūri... Nors pala pala...
    Žydras: Taip taip, vakar važiuodamas savuoju Cadillac'u iš banko į kabaretą, užtikau ją to kaimiečio limuzine. To, buvusio komjaunuo-
lio, kurio raudonarmietis tėvas, pasodino mane, vienuoliktoką, į cypę. Ant jo rūmų stogo plėvėsuoja raudona vėliava... Saulyte, jis manęs ieško: nori su manimi susidoroti!
    Afroditė (švelniai pliaukštelėdama „padrūžkei“ per gerą vietą): Saldainiuk, nurimk - nieko tau neatsitiks. Prisimink, šiąnąkt švenčia-
me - juk gimėme tą pačią dieną!
    Monmarto centrinis viešnamis pūva nesibaigiančiose orgijose. Nors likusioje miesto dalyje jau aušta rytas, girdėti bažnyčių varpų gausmas, tačiau Monmarte, prisiglaudusiame prie kapinių, niūri, ūkanota naktis. Kekšė ir žydras dovanų gauna po vibratorių ir stringus. Viduje išsigimėlių žaidimai, lauke ima griaudėti perkūnija, trankytis žaibai.