Peliuke, mano nuotaka

Nakties užuolaidos, šerkšnu aptrauktas langas,
išėję iš namų, juokias aktorės.
Tavęs jau niekas neiškeis į jokią pasaką,
peliuke, mano nuotaka, vestuvių apdaru.

Man jau įgriso tavo balsą atminty nešioti,
tą laiko prislopintą žvilgsnį - adatą,
kai ieško tavo lūpų susipynę medžių šakos,
kai kaupiasi tyla ir visos durys atdaros.

Peliuke, mano nuotaka, vestuvių apdaru,
naktim ir paslaptim man širdį gelianti,
meldų šnarėjime, žolės vienatvėje,
mane delnais, kaip ateitį apgaubusi.

Peliuke, mano nuotaka, vestuvių apdaru,
kodėl nurieda tavo skruostais ašaros,
kodėl nukrinta apsiaustas ir džiaugias akmenys,
o ir iš kur išmoko verkti tavo akys?

Peliuke, mano nuotaka, vestuvių apdaru,
tavęs jau neišleisiu - eisime į mano rytą,
kada rausvi plaukai prieš saulę dega
ir žaidžia vėjas tavo žinksnių ritmais.