Nebepasveikstu

Išsprūdot iš rankų, vilnim nuvilnijot,
Per negandų rasą nubridot tolyn,
Išlytos lietaus ir nugairintos vėjų,
Svajonės jūs mano, maitintos viltim.

Ištrūkot, pabėgot, ne man jus pavyti,
Akligatvin kelias jau sukas, deja.
Už posūkio liko jausmai numaldyti,
Kaip žirgas aikštingas palaužta valia.

Išskintos ir dienos su saule žydėję,
Beliko tik lapkočiai laimės gėlių.
Vidun įsigavo absurdiškas vėjas,
Nuo jo aš apsaugot dainų negaliu.

Viltis jau įmigo kaip rudosios meškos,
Apklotos netirpstančiu laiko sniegu,
Tik dienos putodamos bėga ir taškos,
Kaip chroniška sloga vienatvėj sergu.