Sapnas

Nakties tyloje mano bejėgį, tysantį vidur plačios lovos, sukaustytą miego gniaužtų kūną, tuo metu kai siela klajojo tyruose bendraudama su protėvių vėlėmis ieškodama atsakymo į pagrindinį būties klausimą, aplankė sapnas…
aplink mane beprotišku greičiu sukosi betono, stiklo ir metalo sienos, susiliejančios į vieną darinį, stingdantį bejausmiu šalčiu. Akyse pūliavo beprasmis skausmas. Kūnas tupėjo susigūžęs vidur akmeninės aikštės šalia vienišo žaliuojančio krūmokšnio, savo žaluma bjaurojančio išbaigtą ir tobulą aplinkos pilkumą. Rodos visas pasaulis sukilo prieš mane ir mano beviltišką likimo draugą, kol galiausiai įveikti ir pažeminti mūs kūnai buvo išsviesti iš šio pamišėliško sūkurio. Mano nuogas kūnas buvo papilkėjęs, o oda tapo šiurkšti ir atstumianti, praradusi jautrumą ir gyvybingumą. Pažvelgęs žemyn išvydau išniekintą krūmokšnį. Jis gūžėsi nuo savo nuogumo, draskomo nežinančių gailesčio spyglių, kurie pakeitė jo puošnųjį žaliuojantį apdarą. Mes glaudėmės viens prie kito, nes dar ruseno širdyse praeitų dienų prisiminimų kibirkštėlė. Dangus buvo švininis. Pastatų sienos užgriuvo mus savo didingu ir bejausmiu šaltumu, gniuždė ir traiškė. Miestas - zombis šmėkštelėjo galvoje aptingusi mintis. Apsižvalgiau aplink. Aikštėje. Gatvėse. Pastatų languose. Matėsi sustingę siluetai būtybių, kurios kažkada tikriausiai Buvo…jos nejudėjo. Šiame pasaulyje apskritai nebuvo judėjimo. Bandžiau įžvelgti atsakymą jų žvilgsniuose, bet temačiau abejingumą ir tylų, nuolankų susitaikymą. Tarp jų buvo ir aklų. Sustingusiuose veiduose žiojėjo tuščios akiduobės, pro kurias į mane žvelgė bedugnė praraja. Pažvelgiau į atspindį veidrodiniame stikle ir aptikau, kad mano pačio akys spinduliavo blankų raudonį, kuris pamažu ir neišvengiamai blėso. Miestas-zombis apturėjo dar vieną auką.