Gėlės klostėse

Mano sijonų klostėse žydi samanos ir painiojasi katės,
ir mezga vyšnias,
ir iš lėto eina į mano akis, po mano nagais,
į mane per venas ir plaukus keliauja,
keroja ir dygsta išmirkusios susiraizgiusiuose nervuose,
o aš apsimetu, kad spėju viską,
kas iškalta ant pro mane lekiančių sienų
/nors ir žinau, kad nebesuspėsiu/

O mano anemonės ir asfodelės auga tamsiai mėlynos ir mirksi
švelniomis minkštomis juodomis žvaigždėmis.
O mano sumanymai vis mažėja ir traukiasi lyg oda prieš saulę
ant vaikystės pasakų mankurto galvos, ir labiausiai gaila ne jo
o motinos

ir jos širdis teišauga liepomis ir akacijomis,
kad kvepėtų ir dievų bitės skirstų per kalnus
bent jau pauostyti jų