Ar dar kada galėsi sutikti taip šiltai,
Kaip saulė šildanti pievų rasą?
Ar dar kada galėsi prieiti taip nedrąsiai,
Kaip vaikas išliejęs ant stalo arbatą?
Ar dar kada prakalbinsi taip tyliai,
Kaip žiogai grojantys naktimis?
Ar dar kada pamilsi taip nekaltai mane,
Kaip kūdikis sekantis mama akimis?
Ar dar kada bučiuosi kaip pirmą kartą?
Kaip tirpstantis šokoladas...
Ar dar kada taip branginsi,
Kaip išnykstantį sapną ryte?
Ar dar kada galėsi taip apkabinti,
Kaip jūra apkabina krantus?
Ar dar kada taip lauksi,
Kaip laukia žvejys kantrus?
Ar dar kada taip nuvilsi,
Kaip giedrą dieną lietus?
Ar dar kada galėsi taip išeiti,
Kad žinočiau - tavęs jau nebebus?
Toks pusėtinas. Yra gerų vietų, bet pasitaiko ir banalybių. Pvz.
geros vietos:
kaip vaikas išliejęs ant stalo arbatą?,
kaip kūdikis sekantis mamą akimis?,
žiogai grojantys naktimis?,
jūra apkabina krantus?.
banalios vietos:
kaip giedrą dieną lietus?,
kaip išnykstantį rytą sapne?,
kaip kūdikis sekantis mamą akimis?.
Tarp kitko, patiko dvi paskutinės elutės. galbūt dėlto, kad man jos aktualios ir kiek oruvertė pasikaupti ašaras. :)
9/10
Esmė tame, kad jei viskas prasidėtų iš naujo ir pasibaigtų, ar viskas būtų taip stipru kaip pirmą kartą. O dėl žiogų nesiginčysiu man jie tylūs, kitiem jie miegot neleidžia ;)
Kūrinėlis gražus. Tik man užstrigo \"žiogai grojantys naktimis\"... Būtų gerai, kad jie tyliai grotų - jie man miegot neleidžia, va dabar čirškia po langu, jie tikrai tyliai nemoka:-))) Ir tas klausimas \"Ar dar kada galėsi taip išeiti, Kad žinočiau - tavęs jau nebebus?\" Toks jausmas, tartum norėtumėt, kad išeitų... Čia kažkaip, bent mano nuomone, nelabai tinka.
O apskritai, man patiko. Daugiau neturiu, ką pasakyt. Sėkmės.