„Grožis yra griovimo angelas“

Toli,
Kažkur mano sielos gilumoj,
Neatrastų bunkerių viduj
Karaliauja nyki tamsybė,
Griovimo šešėlio lopšy
Skausmas –  paslaptinga askaridė –
Stato niūrią plieno pilį,
Nuo dienos šviesos saugančią imperatorienę,
Kadaise šokusią
Ant mirties kapo žemės.

Saldžiose svajose ji bučiuoja aukso drakoną,
Nusagstytą Svarovski kristalais...
............................................................................

... O, mano kančia,
Esi dovana, nes primeni man,
Jog dar gyvenu.

Jei tik įmanyčiau,
Pakločiau savo auką ant pagonių akmens.
...........................................................................

Pagieža...
Pagieža Pasauliui pūva širdy (!)
Ir toliau sėkmingai konstruoja masyviąją sieną,
Skiriančią grožį nuo laisvės.
Karalienės pastangos
Skleisti šilumą
Virsta mėsmale,
Svajos tirpsta lyg sniegas,
Beriamas  ugnin,
Tapdamas nevilties priepuolio atspindžiu.

Krenta valdovė ant šilkinės pagalvės,
Puošiančios nugludintos drebulės guolį.
...........................................................................

O, mylimas Pykti,
Tampi mano žudiku,
Vilkdamas taurumo imperijas į tuštumą.

Jei tik įmanytum,
Taptum man įkvėpimu.
...........................................................................

Įtūžis  – tas klastingas auglys (!)
Be gailesčio,
Žvėriškai
Prievartauja faraonę
(O taip, TAIP, Šliundra!),
Vis lėčiau alsuojančia būtim,
Smaugiama nuodų.
Juk jai teliko tik purvinas skuduras,
Kuriame sidabru išsiuvinėta:

„Užuojauta“
                        „Paguoda“.
..........................................................................

Toli
Griovimo šešėlio askaridė
Stato šviesos drakoną,
Nusagstytą kančia.
Pasauliui konstruoja grožį
Nevilties atspindžiu,
Krenta ant drebulės –
Pykti,
Tampi
Mano
Įkvėpimu.