Ruduo arba natiurmortas su religiniais nukrypimais

Ruduo. Miršta viskas, kas žalia. Ateina ūkanos ir rūškani lietūs. Prasideda tikrasis gyvenimas, kada nubunda tikrieji jausmai. Aplink merdinčioj gyvybėj pajunti, kad gyveni…
Sėdėjau vienui vienas po beržu, nuo kurio lijo spalvos. Lietus ir palengva atsėlinantis šaltis jas visas nuplaus nuo gamtos veido, ir mus apsups niūri monotonija. Geresnio gyvenimo vildamosi į nežinomus tolius iškeliauja paukščių virtinės, klykaudamos laidotuvių giesmes praėjusioms dienoms. Sėdžiu atsišliejęs į vienišą ir liūdną beržą, pamažu prarandantį savastį. Jis nusimeta per vasarą spėjusį įkyrėti veidą. Jis miršta kiekvienais metais, kad kitą pavasarį vėl galėtų atgimt iš naujo, vėl atrasti save iš naujo. Žvelgiau į dangų ir norėjosi šaukti, bet žinojau, kad niekas neišgirs. Dievai kurti ir nebylūs. Ir tai tik todėl, kad garsas į viršų nesklinda. Prakeikta fizika ir prakeikti visi jos dėsningumai. Mūs balsai ritasi žemyn vibruojančiomis bangomis. Kaip maro užkratas skverbiasi po žemėm, susigeria į medžių šaknis, ten kaupiasi kol galiausiai šie apsinuodiję atsikrato senos užterštos odos, palikdami pūti išnaras sau po kojomis tikėdamiesi sulaukti geresnių laikų, tačiau jie neateis. Stebuklas neįvyks, nes tikrųjų dievų nebėra. Kvailas žmogus įkalino juo visus savosiose ikonose, stabuose, šventose knygose. Jie jau seniai sukišo savo dievus į bažnyčias, bet tai netrukdo reikalauti iš jų geresnio gyvenimo ir nuodėmių atleidimo. Negi jie nesupranta, kad paukštis pakirptais sparnais niekad jau nebesveikins ryto žaros padangėse. Štai ir žvelgia įkalinti dievai į mus rūsčiu, nelaimingu, pilnu nevilties ir beprasmybės žvilgsniu.
Drėgmė ir jos palydovė vėsa skverbiasi į mano kūną ir gena tolyn. Pakylu ir einu sunkiais batais trypdamas mirusias spalvas, šiugždančias po kojomis. Jos nedejuoja ir neverkia, nuolankiai priimdamos gyvenimo negandas. Tai ruduo.
1998 09