Iš pelenų spalvos lūpų...(taip jau būna)

Iš pelenų spalvos lūpų
Išberto puodelių žvangėjimo
Suveltų rytinių paklodžių
Jaučiant jį būnant šalia
Slenkant vėjo užuolaida
Ir naktinių skvernu
Smiliais slystant
Smėlio pilkumo akių link
Merkiant regėjimus
Ir atverstam delne
Vagojant Saulės ir Žemės ženklus
Žadant aušrų pabudimą
Aistringos pilnatvės glėbiuos
Verpiant tamsų vakaro debesį
Tuščiuose dangaus plotuose
Ir rasa išverkiant
Paskutinį žiemos varveklį
Geriant į save ritmingą alsavimą
Už nugaros
Atsitraukiant ir vėl kylant
Krūtine prie krūtinės
Ir atgal, iki kito grįžimo
Dilstant naktims
Priešpaskutinei mėnulio fazei
Blykštant žemiau horizonto
Alkūnės mostu, lyg klausimu
Žadinant vienas kitą:
(Ar žinai, kokia mylima esu?)
Ir pelenų spalvos lūpom
Išbraukiant plyšį tylos
Lyg nežinant, ką dar
Be ramybe permirkusio rudeninio atodūsio
Šiąnakt galime viens kitam
Pasakyti
(Taip jau būna)