Laikas..

          Kraujuojanti ugnimi žvakė buvo vienintelė šiluma, kuri ją šildė. Jai nebuvo liūdna. Nebuvo gera. Sėdėjo viena, bet Vienatvė, sėdėjusi šalia, jos netrikdė. Neringa net ėmė priprasti prie naujojosios palydovės, kuri vienintelė niekuomet neapleido. Supo kambaryje esantys daiktai, baldai, įvairios rašliavos nuotrupos dengė niekuomet nevalomą dulkėtą stalą. Kaktusas, jau 10 metų ištikimai stovintis ant palangės ir sergintis nuo dvasių, pasirodė velnioniškai susenęs, pasiryžęs ištikimai paklusti – durti, išgirdus komandą. Jis buvo gyvesnis nei Neringa tuos 10 metų.
            Po vieno eilėraščio skiaute radusi dar tik keliais pelėsiais nusėtą sausainį, sukramtė ir prarijo. Nespėjusi pajusti skonio – išvėmė. Skrandis jau seniai nieko nepriėmė. Matyt nemėgo kompanijos. Glitus organas viduje neleido merginai gyventi. Ji nebevalgė, įprato misti mintimis ir tuščiais žmonių žvilgsniais, kurie kėlė pyktį. Jis ją maitino. Sugrįžusi iš paskaitų jautėsi “soti” . Robertas, sėdintis priešais anglų k. paskaitoje, “apdovanojo”ją šypsena, į kurią ji atsakė raugu jam į ausį. Jo mylima moteris.
            Neringos nebevadino žmogumi. Nebesistengė taip atrodyti. Akiduobėse įrėmintos dangiškai mėlynos akys retomis akimirkomis prisipildydavo ašarų, bet neilgam [pažadėjo sau nebeverkti] . Plaukai prižiūrėti, ilgi ir kartais sukrentantys į garbanas. Ilgas grakštus kaklas bei daili krūtinė – keli likę seksualumo ženklai užslėptame moteriškume.
         
                          - - - - - - - - - - - - - - - - - -

            Tą vakarą ji stengėsi nežiūrėti į savo “darbus”, kurie nebeteikė palengvėjimo, bet kūrybos pripažinimo troškulys vertė tobulėti, rašyti, kurti, kurti, kurti… Nukreipė žvilgsnį į slenkančius už lango žmones. Jie ėjo, nes skraidyti nemokėjo, niekad ir nebandė. Žmonės bailiai, Neringa tik vienas iš jų. “Kas jungia porą įtikėjusią amžinybe drauge? Kodėl tos moters liūdnas… TOKS liūdnas veidas, o akys nukreiptos į purviną dangų. Jos žiūri į niekur?” Spėliojimai leisdavo slinkti laikui, kuris skausmingai lėtais žingsniais privalėjo judėti, bet piktdžiugiškai šypsojosi stebėdamas tokius žmones. Neringa troško, kad ateitų naktis. Žinojo kūną apniksiant nuovargiui,. Privalės užmigti. Akys užsimerks - tamsa graužia jos akis, tuščias ir dideles paveldėtas akis.
            Neringa kasvakas sėdėjo ant palangės nepaisant traukiančio šalčio [bendrabučio langai nebuvo ytin sandarūs] nei kaitinančios vasaros saulės. Ar ji kada ilsėjosi, vartėsi paplūdimy? Tai buvo pernelyg seniai. Ji nebepamena jūros kvapo, nors gyveno vos už kelių kilometrų nuo jos. Tai buvo taip seniai.
            Nustojo lyti. Pasiėmusi cigaretes ir butelį vyno Neringa žengė į naktį. Vienatvė žingsniavo šalia. Klaipėda buvo tuščia. Gurkšnodama vyną bei rūkydama vieną cigaretę po kitos perėjo dalį miesto, priėjo Teatro aikštę. Pasijuto apgirtusi ir prisėdo ant šlapio suolelio. Užsimerkusi galėjo girdėti kasmet vasarą skambantį jazz’ą . Taip - tai jos muzika. Merginai tai buvo laimingiausios gyvenimo akimirkos, ji atgydavo. Alus, cigaretės, draugai, nepažįstami žmonės, besisukantys jazz’o ritmu... Atsimerkusi pajuto vėsą - ankstyvo pavasario vėjas nešiojo gatvės šiukšles, o čežėjimas priminė juoką besisukant vėjo sukeltoje karuselėje. Neringa sustirusi pakilo, bet susmuko. Netruko vėl atsistoti. Užsidegė paskutiniąją “FUSION” cigaretę ir ėjo su į paranke įsikabinusia Vienatve Mindaugo gatve. Neilgai trukus ją paleido ir pasukusi priešingon pusėn pamojo tolstančiam merginos siluetui.
              Pritūpusi užsirišti bato kilstelėjo sunkias blakstienas ir pastebėjusi kažkieno Vienatvę praeinant pro šalį, nužingsniavo toliau. Vienatvė prašė žengti jai pavymui [už kampo buvo palikusi rūkantį ir pilnaties šviesoje šilumos ieškantį jaunąjį šeimininką] . Neringa pabūgo. Nežinojo...
              Pasukusi namų link žvalgėsi savosios palydovės, bet jos nesimatė. Užmigo. Užmigo ir JIS. Ryte Neringa bei Laurynas pajuto sugrįžus savąją Vienatvę. Dar ne laikas [?] ...