Stokholmas. 2003-ieji

Aktoriai: (atsitiktine tvarka)
Nelaimingas nominantas, kažkas iš salės- greenday
Valytoja Zošytė - nuojauta
Snaiperis Almantas iš Lietuvos - ButterflyFX
Rašytojas Vaižnužis – Lioodesio_akys
Mergytė su kasytėmis - devynbalse
Senųjų hipių palikuonė Lydija - panytėlė
Almanto padėjėjas - klimbingupthewalls
Barmenas Dainius - infantilus
Moteriškė su daugybe kasyčių - pirmyn atgal

Švedija. Stokholmas. Vyksta Nobelio premijos laureatų apdovanojimo ceremonija. Visi išsipustę, pasitempę.

Kalbasi du nominantai gauti premiją už nuopelnus literatūros srityje:
- Mielasis drauge, ar jums neatrodo jog tai vyko lygiai kaip ir prieš dešimt metų? Jie vėl mus išdūrė! Mes juk turėjom žinoti, kad žiurkės miršta nuo diglafoso. Tai neatleistina. Mes turime viską iš naujo apgalvoti.

Į sceną įšauna valytoja darbine apranga:
- Dievaži, rupūžiokai! Gana jiems čia sukaliotis! Negi jie mano, kad aš lauksiu, kol čia visos kalbos baigsis?.. Serialą pražiopsosiu, o juk negaliu praleisti šios 154-osios serijos..
Ji šliūkšteli vandens ant scenos, išsitraukia skudurą ir ima brūžinti. Paplavos teka nominantams per kojas.

Kažkas iš salės surinka:
- Ei moterie, tuoj tau trenksiu per žabtus ir eisi į virtuvę prie puodų kur tau ir pridera. Atsirado, mat, čia bobulė. Tokias mano laikais į dujų kamerą kišdavo kai tik gimdavo.

Vienas iš „išdurtų“ nominantų staiga sukniumba.... Išsilieja kraujo balutė. Niekieno nepastebėtas samdomas snaiperis Almantas iš Lietuvos išardo ginklą su duslintuvu, paslepia jo dalis komvojažieriaus lagaminėlyje tarp įvariausių prietaisų pardavimui, apsidairo, ir vis dar niekieno nepastebėtas išeina iš scenos apšvietėjams skirtų patalpų bei įsilieja į salėje esančią minią.

- Ot šūdas,- su pasipiktinimu suburba šalia sėdėjęs rašytojūkštis. Apdergė mano batus ir marškinius. Kodėl man visą laiką taip. Vienos bėdos. Tai tėvas begerdamas užsilenkė, tai motina po traukiniu, abu broliai sudegė dar maži būdami. O dabar dar batai ir marškiniai. Ir idiotas iš salės įžeidinėjantis tą mielą bobulę.
- Tylėk snargliau. Matai, kad moteriškė dirba.

Valytoja akimirkai sustingsta, tada pripuola prie nukritusio nominanto ir ima raudoti.
- Dėl dievo, iškvieskite kas nors greitąją! Žmogų nušovė!
Ji pakelia nominanto galvą:
- Ir kodėl šiandien būtent man reikia viską valyti?.. Kodėl būtent šiandien kažkas turi atsitikti?.. Greitąją!!!

Iš salės prietemos išnyra mergytė su kasytėmis (atrodo pačiam gražume ir jaunystėj).
- Ir vėl? Na, ko čia raudat? Būta ko – kasmet šitaip.. vienas po kito.. seni ar jauni, nupila ir net neatsiprašo, ir neišvalo.. O nominantų nors vežimu vežk, vienu daugiau ar mažiau.. – bet šiek tiek susigraudina, nubraukia krištolinę ašarėlę nuo skruosto ir tuoj pat vėl išsišiepia reklamine šypsena, lyg ketintų paskelbti „Pirkite geriausią pastą Colgate ir Jūsų dantys švytės kaip sūriai mėnesienoj!“.

Trečioj eilėj sėdintis snaiperis Almantas iš Lietuvos viena akim nužvelgia mergaitę... tikrai kažkur matyta... na tikrai.... tik kur?

Nekreipdama dėmesio į klyksmus ir lauk besiveržiančių eruditų grūstį, nuo to paties gretimo staliuko itin sunkiai, bet vis tik sėkmingai pakyla kažkokia galingųjų hipių palikuonė. Palikusi aptaškytą rašytojūkštį jo paties sielvartui, ji beveik nuplaukia žmonėms per galvas ir įsitveria į išbalusio nominato petį. Žiurkės žiurkėm, o stebėti kaip kolegą su skyle kaktoj apsauginiai bando apginti nuo valytojos turėtų būti nelengva.
- Nėra taip blogai, - kimiai murkteli ji nelaimingam nominatui į ausį. - Kol ten guli ne tu, nėra taip blogai. Gal prisėskim anam kampe, jaučiu, kad tau būtina prisėsti. Kuo tu vardu?

- Vaižnužis mano vardas, Vaižnužis, - tyliai suurzgia. Neturėjo tėvai humoro jausmo. Ir pats jo neturiu. Bent jau taip manau. O va knygas rašau juokingas. Kiti taip sako. O ką aš ... Žievelių gi negriauši. Norite panele anekdotą ? Prieš mėnesį išgirdau tai taip smarkiai juokiausi. Paskui 2 dienas gulėjau reanimacijoj. A, anekdotas: „mergaitė buvo tokia negraži, kad tėveliai parišo jai po kaklu kotletą, kad bent šuniukas pasidžiaugtų“.

- Nelaimingas tu žmogus, saulužėli, bet būk kantrus ir po reinkarnacijos galbūt pavirsi paukštuku. - Tėkšteli tingų, duslų garsą rašytojui ant stalo galingųjų hipių ainė ir dar meiliau apsiveja nelaimės ištiktą nominatą rankomis, kojomis ir plaukais.

Rašytojūkštis apstulbęs nuo netikėto dėmesio keletą akimirkų muistosi, bet pasiduoda:
- Karšta tu moteriškė, nedaug tokių mačiau kol pragyvenau savo kryžių kelelį. Pakviesčiau tave arbatos. Na gal ne arbatos, gal kavos. Juk geriate kavą ? Taip ir žinojau. Tik va, paskutinius litus išleidau šventiniam kostiumui. O jūs karšta ...

Tuo tarpu valytoja stovėjo scenos krašte, kur ją buvo nuvedę apsauginiai, ir stebėjo, kaip gydytojai krauna negyvėlį ant neštuvų..
- Dievulėliau.. Dievulėliau.. Dievulėliau..- dejavo valytoja.- Ei, o kas gi čia?..
Ji priėjo prie kraujo balos, likusios vidury scenos, ir pakėlė mažą popieriaus lapelį primargintą formulėmis ir skaičiavimais.
- Hmm.. O gal čia kažkas naudingo?.. - sušnibždėjo ji ir įsidėjo popierėlį į darbinio chalato kišenę.

- Kažką radote? – pasigirsta smalsus balselis ir per valytojos petį pažvelgia mergytė su kasytėmis. – Čia jūsų?

- Nelaimingas žmogus, - dar kartą dusliai murkteli pseudohipė ir atsidūsta. - Ironiška, - pagalvojo ji, - anam va žodžio užtenka, kad užkaistų, o šitas nelaimėlis kaip koks stuobrys visai apšalęs. O dar sako, karšta moteris.. Va ta devočka, tai tikrai galėtų nuveiktų ką malonaus, tik kad blaškosi ne su ta publika. Nors.. visi čia kažko labai blaškosi. Ir ką aš čia veikiu tarp visų šitų materialistų, susirūpinusių brangiais kostiumais, blizgučiais..
Tiek kalbėti, tiek stovėti darėsi vis sunkiau, todėl ta apsvaigus hipių mergiotė vargais ne galais pasisodino apšalusį nominatą čia pat ant žemės ir pasidėjusi galvą jam ant kelių tuoj pat užmigo.


- Valytoja krūptelėjo.
- Mergyt, o ką tu čia viena veiki?.. Kur tavo mamytė ar tėvelis?.. Negalima tokiems mažiems vaikams vieniems čia būti. O aš nieko neradau, tik šiukšles renku. Nagi, bėk nuo scenos, netrukdyk dirbti..

Lyg atsitiktinai šalia valytojos sukinėjosi ir snaiperis Almantas iš Lietuvos, lagaminėlį ir pirštines pagaliau perdavęs vėlavusiam bendrininkui... Galvoje sukosi įkyri mintis... „Tas popiergalis ar ne tas? Ir atnešė velnias čia tą valytoją... Tas ar ne tas? Na jokio kito besimėtant nesimato... Teks laukt, ką atsakys savas žmogus morge... Jei jis nieko neras, visiškai aišku, kad TĄ popiergalį paėmė valytoja.. damn.... Ką man pasakys užsakovas? Kaip jį paimt iš valytojos?... et... Gal dėl visa ko reik su ja susipažint?"
-Labas, gražioji. Žaviuosi Jūsų šaltakraujiškumu tokios beprecedentinės tragedijos akivaizdoje..

- Kas gi dar čia?- sušnabždėjo valytoja ir atsisuko.
Pamačiusi elegantišku kostiumu pasipuošusį Almantą ji kiek sutriko, paskui pabandė nevykusiai nusišypsoti.
- Ak, misteri,- prabilo ji besitaisydama skarelę ir uniformą,- žinokite, valytojos darbas įpareigoja pasiruošti bet kokioms situacijoms. Juk jūs suprantate, kaip atsakingai ir pasiaukojančiai mes dirbame... Bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku. Tai- šventa pareiga padėti visiems, juk švarus pasaulis- gražus pasaulis.
Ji žengė žingsnį link vyriškio ir įsijautusi tęsė savo kalbą:
- Ko tik mums netenka pamatyti ar padaryti. Mes- visuomenės našaus darbo pagrindas. Kai šiukšlės nebado akių, galima susikoncentruoti į didžius dalykus. Sakau jums, kokį svarbų įvykį bepaimtumėt, už jo visada stovės valytojas..
Valytoja nusišypsojo plačia burna ir įsistebeilijo lietuviui į akis.

- Kaip nemalonu, kaip nemalonu. Vėl pavėlavau (vis per tą mamą..) - tyliai murmėjo pilkas paniuręs liesas žmogysta paskubom nešdamas odos pirštines ir dailų plieno lagaminėlį. - Berods liepė uždaryt į seifą.. Tikiuosi rakto nepamečiau. Gal visgi paskambinti į mobilų misteriui Almantui ir paklausti į KURĮ seifą užrakinti? Nors ne - vėl apibars.. Gal jau užteks šiandien bendravimo su tuo pikčiurna.

Snaiperis Almantas iš Lietuvos pabandė suteikt savo šaltakraujiškam žvilgsniui bent minimaliai jausmu:
-Taip, būtent todėl mane visad žavėdavo valytojos... Miss.. (?).. gal galėčiau jus pakviest taurei vyno? vis tiek, atrodo, apdovanojimu ceremonija kuriam laikui sustabdyta... vis per ta nelemta įvykį..
Snaiperis Almantas maloniai nusišypso ir parodo akimis laisva staliuką kiek nuošaliau nuo besiburiuojančių žmonių.

- Miss Zošytė, - atsakė valytoja, - bet draugai mane vadina Zoska. Galite ir jūs taip kreiptis.
Ji apsidairė aplink, pakėlė nuo žemės skudurą ir apvyniojo aplink šluotą.
- Tai, kas kitiems yra pabaiga ar pertrauka, mums- pats darbo įkarštis, - tarė ji išdidžiai ir ėmė įnirtingai brūžinti grindis.

- Sveika,- tuo metu mergytę su kasytėmis kalbino gražaus žemo balso stamboka moteriškė juodais plaukais su daug daug smulkių kasyčių,- kas esi?

- Kam tau tas vardas, ačiala? - seksualiai prarūkytu balsu išdainavo pseudohipė, kuri kaip tik spėjo pabusti ir suvokti, kad jos išrinktąjį ištiko katatoninis stuporas. - Po mirties vardai nereikalingi. Arba kai va šitaip suakmenėji (ji paglostė vargšo nominanto skruostą). Tada tai niekam nebeatsakysi, kuo tu vardu. O vieną dieną gali atsitikti ir taip, kad niekas jo net nepaklaus.. Lydija. Gali mane vadinti Lydija, jei nori, jei tau įdomu.
Lydija nevikriai paguldė nominantą ant žemės ir pakišo jo galvą po stalu ilga staltiese.
- Dėl viso pikto. - sumurmėjo ji ir pridūrė dar kažką, panašaus į užkeikimą. -Neturi cigaretės, mergyt?

- Zošyte... panele Zošyte.. suprasdamas Jūsų darbo svarbą, visgi neabejoju, kad atrasit laiko mane išklausyti.... Neastumsit gi vargšo žmogaus?
Almantas iš Lietuvos nutaiso dviprasmišką miną...

Valytoja kiek susinepatogina, apsidairo aplink. Pamačiusi, kad niekas jos ir Almanto pokalbio negirdi, tyliai sušnabžda:
- Kai baigsiu valyti, galėtume išgerti kavos antrojo aukšto bufete. Palaukite manęs ten, o aš baigsiu ir pasidėsiu darbo įrankius.
Ji atsitraukė nuo lietuvio ir apsimesdama abejinga tęsė pradėtą darbą.
- Serialą vis tiek pražiopsojau,- mąstė ji,- o čia gali būti puikus nuotykis. Kaip Marijai Izabelei su Chosė Leperdinosijo.. ech.. Lyg ir viskas.. Scena švari.
Valytoja lėtai atsitiesė laikydamasis už nugaros. Susirinko skudurus, kibirą, šluotą ir pasuko pagalbinių patalpų link. Prieš uždarydama paskui save duris ji dar žvilgtelėjo i bufetą tikrindama, ar Almantas jos laukia. Šis sėdėjo prie nuošalaus staliuko.
-Kągi, greit persirengsiu ir eisiu pasitiksi savo likimo...

- Ar čia tik ne tas Almantas „almė“,- mintyse svarstė barmenas Dainius, įnirtingai šveisdamas viskio taurę,- įdomu, įdomu... kažin mūsų rebiatos v kurse dela... reikėtų gal skambtelti... sutapimas?.... hm... nustebčiau. Skambinu...
- Alio...

Snaiperis Almantas is Lietuvos sedejo prie staliuko, uzsakes brangiausio vyno butelį ir laukė valytojos. Mobilus uzgrojo "vel geguzio zieda" melodija....
-Klausau. Aa.., labas teta :) kaip gyveni, kaip ten kaime einas... aaa, jo jo. Dėkui, man irgi. Nea, abejoju, ar galėsiu atvažiuot į bulviakasį.... ką padarysi. Taip, iki, perduok linkėjimus dėdei... - Samdomas žudikas išjungė skambutį ir susimąstė. Kakta pradėjo rasot o akyse mirgėt.... na to jo praktikoj dar nebuvo. Žinia, kurią koduotai perdavė Šefo atstovas, skambėjo labai paprastai: „Nušovei ne tą žmogų, idiote! turi 24 valandas ištaisyt savo klaidą arba Šefas ištaisys tave“...

Kažin ką būtų pagalvojęs barmenas Dainius pamatęs tokią perbalusią Almanto fizionomiją, bet tuo metu prieš jį kaip tik išdygo Lydija.
- Gal pavaišintum cigarete, šitai mergaitei šiandien nesiseka. - Ji įsitveria telefono laidą ir tingiai (ar šiaip dėl tušo sunkio) suklapsi akimis.

Iš už baro kampo, pro tarnybinį įėjimą išlindo Zošytė. Kiek paniekinamai nužvelgusi Lydiją ji žengė Almanto link. Sunku buvo ją atpažinti- tvarkingai į kuodą susukti plaukai, senamadiška ilga suknelė, ant peties- milžiniška rankinė. Aukštai iškėlusi galvą, plačiai šypsodamasi ji demonstratyviai perėjo pro staliukus ir klestelėjo į kėdę prie Almanto staliuko.
- Labuks, aš jau atėjau.
Snaiperis sėdėjo visiškai nebylus, negalintis atsigauti po patirto šoko.
- Xexem,- sukrenkštė valytoja.- Aš jau čia! Girdi?!?

„Viešpatie dieve, dar viena sunkiavokė rūkalė.“
- Mergytei nesiseka, sakai, -burbtelėjo Dainius, viena akim sekdamas Zosę,- vaišinkis. Ištiesė link Lydijos pokelį „Camel“.
„Ką čia mūsų mieloji tvarkytoja-darkytoja su tuo pižonu veikia, kažin vyrelis jos nenorėtų pasidomėti jo švelnia subinyte... cha cha cha... na bet Zoska tai boba su kiaušais, vyras ką tik iš kaliūzės sugrįžęs, tarp „rebiatų“ aukštai trinasi, o ji duodasi su kuo papuolė... įdomu...“

Snaiperis Almantas buvo aukščiausios klasės žudikas (ar bent pats taip manė), todėl puikiai žinojo, kiek daug gali lemti nelaiku prarasta savitvarda. Jam prireikė tik kelių sekundžių atgaut įprastą veido spalvą ir ramų balsą.
- Atsiprašau, užsisvajojau. Štai, vaišinkitės, - įpila vyno. - Norėčiau iškart eit prie esmės. Aš atstovauju... - Almantas nusprendė lošt pusiau atviromis kortomis - tam tikrą valstybinę ee... įstaigą. Neesmė, kurios valstybės būtent. Bet mano darbdaviai labai įtakingi ir galingi. Globaliniu mastu. Gal sausainių prie vyno? - pastumia arčiau indelį. - Ir mano organizacija nepamirštą savo pagalbininkų... bei turi visas galimybes puikiai atsidėkoti. - Snaiperis reikšmingai pažiūri į valytoją. Negaliu Jums parodyt jokių dokumentų, patvirtinančių mano žodžius - saugumo/slaptumo sumetimais mes jų išvis neturime. Savo žodžius galiu paremt tik..... - Ištiesia pluoštą banknotų... - Čia simboliška dovanėlė už tai, kad teikiatės mane išklausyt. - Patylėjo. - Apie 6000 EUR. Jei sutiksite bendradarbiauti... ok, prie esmės. Ieškau slaptai dirbančio išradėjo, pravarde Bulviakasis. Turiu tikrų žinių, kad jis dalyvauja šiame renginyje. Net maniau, kad žinau, kuris konkrečiai čia jis..... - Almantas liūdnai nusišypso.

Zošytei akimirką pasirodė, kad žemė slysta iš po kojų... Žavusis nepažįstamasis, privertęs ją vėl prisiminti savo svajones, vėl atidengęs jos romantiškąją esybę, dabar visiškai nublanko moters akyse. Ji vėl prisiminė ankstyvas vedybas dėl nelaukto nėštumo, nutrauktą tardytojos karjerą, banditus vyrą ir sūnų. Daugybę metų buvusi užgožta Zošytė buvo bepradedanti tikėti kad šis vyriškis- jos išgelbėjimas. Tačiau kvaila ji nebuvo, o dirbdama valytoja buvo išmokusi stebėti.
- Ak, jūs kalbate labai nesuprantamai,- pratarė ji vaidindama naivią.
O tuo pat metu slapta žvilgsniu perbėgo susirinkusius.. „Kuris, na kuris?.. Jei Almanto žodžiuose yra bent dalelė tiesos, tas išradėjas turėtų būti.. o dieve..“ Ji staiga prisiminė keistąjį popierėlį...
- Kuo čia dėta aš?- neišsiduodama paklausė Almanto. Kodėl aš?

- Jūs..... Jūs gal juoksitės, bet iš pirmo žvilgsnio supratau, kad esate protinga ir įžvalgi, o taipogi - patikima asmenybė, kuriai tik aplinkybės neleido save tinkamai išreikšt.. Jūs - toks žmogus, kurio man reikia. Jūs turite šansą ištrūkt iš nuobodžios savo kasdienybės... ką manot? - Almantas kalbėjo, o jo galvoj kažkodėl sukosi mintys apie spagetti ir kitokius makaronus...

- Nieko sau porelė, ką? Oh, sweet Mary.. - kartu su didžiuliu dūmų kamuoliu išdainavo Lydija į barmeno veidą. - Ar ketini skylę toj stiklinėj pratrinti? Įpiltum ko.. m?
Kabinėjimasis pačiu netinkamiausiu laiku Lydijai visada pakeldavo ūpą. Ji susikėlė kojas ant gretimos kėdės ir užvertus akis į vis dar didingai spindinčius sietynus uždainavo:
- What good can drinkin' do, what good can drinkin' do? Lord, I drink all night but the next day I still feel blue..

Zošytės galvoje sukosi milijonai minčių... Ji staiga pašoko ir garsiai išrėkė:
- Kaip jūs drįstat tai siūlyti man, padoriai ištekėjusiai moteriai?!?
Aplinkiniai sužiuro į juodu. Pasinaudojusi laikinu Almanto sumišimu valytoja staigiai pasitraukė nuo stalo su trenksmais nuversdama kėdę ir pasislėpė už pagalbinių patalpų durų. Ji nemanė, kad Almantas išdrįs čia eiti, bet dėl visa ko užrakino duris ir pasuko link virtuvės.

Almantas neįžvelgiamu veidu pasuko link baro ir užsisakė brendžio. Butelį. „Mjo... pirmiausia, nušaunu ne tą žmogų vien dėl to, kad iš veido nusprendžiau, jog tai tas. Antra, verbuoju... valytoją...“ Almanto, snaiperio iš Lietuvos, mintys ėmė suktis apie vizitą pas psichiatrą....

- Oh lord, berods tau irgi nesiseka, m? Gražuoli, įpilk šitam nuliūdusiam žmogui ko stipresnio. - netikėtai visai žmoniškai prabilo Lydija ir lėtai klapsėdama blakstienom įsispitrijo į Almantą.

- Nesiseka, sakai? Palygint su mano nesisekimu, Osvencimo klientai buvo sėkmingiausi žmonės pasaulyje...

- Klok, palengvink širdį. Arba prisigerk. Vis tiek vakarėlis jau sugadintas.

Dainų dainelės laureatė pravarde „paremkime tabako pramonę“ - pamanė piktai Darius, pildamas antrą stiklą brendžio, - gal jai pasiūlyti nemokamą ekskursiją po naktinį miestą - atrodo „lengva“ ir neduok dieve dar Zoskios vyras čia prasisuktų su savo šestiorkėm, šis baras jo mergaičių vieta.
-Prašau,- tarstelėjo dėdamas stiklą prieš Almantą,- gal dar ko nors pageidausite?
„Manau jam praverstų Zoskos telefonas, viena kita šimtinė man būtų neprošal ypač jei ta dainininkė pasirašytų“.
-Gerbiamasis,- kreipėsi Darius į Almantą,- gal galime trumpai pasikalbėti?

Tuo tarpu grįžta Vaižnužis nešinas paslaptingu paketu.
- Tai ilsitės, ane ?,- pašaipiai suburba rašytojūkštis ir nervingai ima dairytis aplinkui.
- O kur kiti ?, - užkalbina šalia lūkuriuojančią Lydiją,

- Išnešė savo šilkus ir švytinčius šarvus velniop. O manęs visa tai visai negąsdina, nes vidinė pusiausvyra.. Betgi prisėsk, šitas šaunuolis moka parinkti gėrimus. - Lydija plačiai nusišypso barmenui ir kurį laiką nejudėdama spokso, kaip jis blizgina šaukštelį. Tada vėl atgsiręžia į Vaižnužį, - Susipažinkite, šis liūdnas žmogus šalia manęs visai ne iš Osvencimo, bet jis dėl to ne kaltas.

„Taip taip, šita panytė[lė] tikrai panorės išvysti „naktinį miestą“ - nusišypsojo Dainius sau mintyse, specialiai išmesdamas šaukštelį - "prakeikti treniruokliai kartais suteikia ir naudos“.
- Baras vaišina,- nusišypsojo statydamas taurę brendžio.

- Galima ir man taurelę baro sąskaita ?,- naiviai paklausė Vaižnužis smiliumi krapštydamas kairiąją ausį. Piniginėje jis teturėjo traukinio bilietą ir keletą smulkių monetų. Gomurys prašyte prašėsi suvilgomas

-„Viešpatie dieve su visais apaštalais, susmurgę rašytpalaikiai visai jau nukvako, gal dar jį ir pernakvoti parsivesti“ - nusispjovė Darius mintyse, tyliai šveisdamas viskinę.
- Baras ne motinos Terezės įsteigtas ir labdara neužsiima, - mestelėjo atsainiai, tuo pat metu dviprasmiškai žvelgdamas į besirangančią ant kuolo Lydiją.

- Galime, galime pakalbėti.. kalbame. Et. Nu. Ačiū už gerą žodį, gražuole... et. -Išlenkia vienu mauku. - Būti ar nusišauti? Štai kur klausimas... Ar nusilenkt strėlėms ir dūžiams atšiauraus šefo, ar ee....

- Šitam bare baisiai nepatogios kėdės, visai nepritaikytos svaigiųjų skysčių mylėtojams.. nepyk, sauluže, aš atsisėsiu va čia, - Lydija užsirango ant baro ir susikrauna kojas sutrikusiam rašytojūkščiui ant kelių. - Padėk tą dovanėlę va čia kur nors, kad niekam netrukdytų ir išgerk su manim. Vaišinu, kol mane vaišina (užvertus galvą, ji dar kartą plačiai nusišypso barmenui). Tai sakai keliautojas? „When I'm on the road playin' in a town without a name..“ Kur keliauji?

- Niekšai, - sukriokia rašytojūkštis ir, atsargiai nuleidęs Lydijos kojas ant žemės, abiem rankom į viršų iškelia paslaptingąjį paketą.
- Niekas nenori spausdinti mano genialios knygos. Atėjo keršto valanda visiems. Nenoriu mirti vienas ! Rankose turiu 2 kilogramų trotilo bombą, kurios užteks, kad apie jūsų ir mano mirtis išgirstų už 50 kilometrų.

„Ot šūdas, tas rašytpalaikis dar ir beprotis“.
-Na jau na jau, kam taip tragiškai? Klausyk, gal išgeriam visi už tavo knygos sėkmę,- skubiai suberia Dainius , pildamas sklidinus stiklus burbono,- gal mano draugas tau galėtų padėti, jis didelės leidybinės firmos bosas, galiu suvesti. Tik nesinervink taip - trotilą geriau žvejyboje panaudok.

Į apsvaigusią Almanto smegeninę šovė nuostabi mintis....
- Aš išspausdinsiu tavo knygą. Už vieną menkutę paslaugėlę.... žagt. Gal, sakau, žagt, išgeriam ir aptariam viską? susprogdint gi visad spėsi... o pagalvok apie šlovę, kuri tavęs laukia išleidus šią genialią knygą....

- Štai tau ir atsakymas, nelaimėli tu mano, - meiliai pabaksnoja pirštu Almantui į tarpuakį Lydija, - kam pačiam rūpintis amunicija, kai bet kada gali sutikti geranoriškų žmonių. Bet dėl burbono tai visiška teisybė, padėk tą dėžutę trumpam - jei mirti, tai mirti tik "apsikaišius vynuogių lapais". Manęs tokie dalykai negąsdina, nes vidinė pusiausvyra..

- Ką? Kuo rūpintis? Ką turi omenyje? Ką apie mane žinai? žagt?

- Ką jūs suprantat ?!, - krioktelėjo Vaižnužis. Prakeikti snobai. Manote taip lengvai išsisukti ? Noriu didelio tiražo ir ne šiaip kokios knygiūkštės plonais popieriniais viršeliais. Nepamirškit, jog mano rankose jūsų gyvybės !

- Rašytojau, aš tave išleisiu kokiom tik nori sąlygom! Bet aptarsim jas atskirai, ok, žagt? O savo paketo niekur neslėpk, žagt, dar pravers...
Almantas išsitraukia krūvelę vizitinių kortelių, pasirausia tarp jų ir vieną ištiesia - mr. Almantas Vaidilavicius, special agent of  „Ballantine Books“. - Mes leidžiam tik ypatingus genijus, o Jūs... Jūs - daugiau, nei genijus! Jau vien tas avangardiškas būdas susisiekt su leidykla! Ak! Žagt!

Rašytojūkštis akirmirką suklūsta, vis dar nervingai pamosikuoja savo trotilo bomba, galų gale prisėda prie baro ir pradeda kūkčioti lyg vaikas, iš kurio buvo atimtas ledinukas.

- Cry cry baby.. - vėl pademonstruoja savo prarūkytą balsą Lydija. Paskui kažko sataiga apniūksta, - Bjauru į jus žiūrėti.

Vaižnužis pakelia galvą ir, nužvelgęs Lydiją, tarsteli:
- Žinau paslaptį. Mačiau kas .. ghr ghr,- sugargaliuoja ir nukrenta ant žemės varstomas traukulių.

Lydija susikelia kojas ant dabar jau tuščios kėdės ir atsisuka į Almantą su nekantriu „na?“. Ir tikrai, kiek gi galima laukti? Gėrė atrodo visi vienodai, o suveikė kol kas tik ant to vargatėlės.

O Zošyte visa šią sceną stebėjo iš baro virtuvės. Ji puikiai matė, kaip Vaižnužiui akimirką nusisukus i jo gėrimą Almantas ibėrė kažko keisto. Tik.. Kam jam reikėjo nuodyti žmogų, kuriuo, regis, susidomėjo?..
- Vadinasi,- mąstė ji,- Nebelieka abejonės, kad nominantą nušauti turėjo būtent šis lietuvis.. Taigi, dabar jam reikia to popierėlio. Ir manęs..
Ji kyštelėjo ranką į kišenę ir įdėmiai įsižiūrėjo į lapelį.
- Keisti ženklai.. Galbūt formulės. Velnias, -giliai atsiduso,- nereikėjo man į visa tai veltis.. Bet pala.. Nušautas tai nominantas literatūros srityje, o rašytojai formulių nenaudoja.. hmm.. Prieš mirtį jis kalbėjosi apie žiurkių nuodus.. Bet su kuo?.. Ir kam iš tiesų priklauso šis daikčiukas?..- ji apžvelgė susirinkusius,- vargšeliui Vaižnužiui?.. Dainiui?.. o gal.. Lydijai?.. Lydija.. ji žino ir supranta kur kas daugiau, nei parodo savo elgesiu.. Bet nejau tai ji?.. Ir kas tuomet ji yra?..

Zošytė visada pasižymėjo įžvalgumu, nors kai kas manė, kad ji tiesiog mėgo kišti nosį kur nereikia. Tačiau šįkart ir ji ne viską sužiūrėjo. Lydija triumfavo - tostas į knygos sėkmę buvo puikiausia dingstis atsikratyti visų įtaruolių iš karto. Vaižnužiui nepasisekė labiausiai, jis gavo dvigubą porciją. Dabar beliko palaukti, kol nuodai paveiks ir Almantą su Dainium.

Paskutinę savo gyvybės alsavimo minutę rašytojūkštis aktyvuoja bombos mechanizmą dešiniaja (dar traukulių nesutraukta) ranka.
Pasigirsta tiksėjimas.

Kas žino kodėl taip „duoda į galvą“ toks mažas kiekis alkoholio... Matyt, dėl stresų... Mąstė snaiperis Almantas iš Lietuvos. Svaigo galva. Mintys padrikai sukosi apie šiandienos įvykius.... Rašytojūkštis, iš veido kaip 2 vandens lašai panašus į Bulviakasio fotoportretą, kurį jam parūpino viena iš agenčių - mergaitė su kasytėmis... Šefo skambutis - tai buvo ne Bulviakasis... Isteriška valytoja... Bulviakasis... Bulviakasis.... o kodėl tas išradėjas turėjo būti būtent vyras? Dzin, kad nick vyriškas... Juk vyrišas pseudonimas - puiki maskuotė moteriai... hm...
- Eureka ! - sušuko snaiperis. Thats it. Įkliuvo... damn, kur anksčiau mano protas buvo! - Tik staiga griebėsi už gerklės ir kosėdamas griuvo nuo kėdės... Prasidėjo traukuliai... Fone girdėjosi tiksėjimas...

- Aha, dar vienas, - lengviau atsiduso Lydija, - vadinasi viskas tvarkoj. Tas šinkorius jau regis irgi užsilenkė. Arba tuoj užsilenks.. - prisiminė tiksėjimą. - Reikia iš čia nešdintis. Gerai dar būtų pasirūpinti Zoska. Su moterimis visada lengviau susitarti - agentė su kasytėmis iš karto suprato mano pasiųlymą, gal ir Zosytė neatsisakys.

- ... Iššdavkė.... - šiaip ne taip sukriokė Almantas, žiūrėdamas kažkur link mergaitės su kasytėmis... - Zimbabwes Slaptoji Poli.... - ir, paskutinį kart sutrūkčiojęs, amžinai užmerkė akis.

Visame šitame chaose Zošytė stovėjo lyg įbesta ir stebėjo Lydiją. Nenumaldomas tiksėjimas ją privertė pabusti iš letargo. Reikėjo skubėti.
- Prie scenos dirbančių policininkų nebeperspėsiu. O ir nelabai noriu. Prie baro visi jau negyvi. Liko tik Lydija. Iki išėjimo ji nesuspės. Nebent išsivesčiau kartu pro atsarginį..
Nuolat gožiama vyrų valytoja jautė ypatingą solidarumą su moterimis. Ji pamojo ranka Lydijai ir jos kartu pasileido bėgti iš pastato.
Sprogimas nuaidėjo dar už kelių minučių. Nevykėlis rašytojas vis dėlto buvo puikus minuotojas- didysis Stokholmo pastatas subyrėjo iki pamatų. Dar ilgai iš griuvėsių buvo traukiamos aukos, o tragiškai pasibaigusi Nobelio premijų ceremonija sulaukė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Kaltinimų teroro akto įvykdymu susilaukė visos įmanomos teroristų organizacijos, tačiau tikroji tiesa liko dviejų moterų žinioje.
- Už naują gyvenimą, Lydija,- Zošytė pakėlė taurę Italijos restorane glausdamasi prie jauno italo.- Už visą, kas naujo.

- Cheers darling.. tpfu, seni įpročiai - nusikvatoja Lydija. - Už paslaptis.