Rega

Vakarais, būdavo, įsliūkinu,
toks penkiametis kleckas,
ir senelio apeigą
stebiu:

prieš sukant miegamojo link,
ant stalo stiklinėn
pliumpteli
dirbtinė akis.

Grįšiu pas ją slapčia
pyksiu, kam vyzdys
nesusitraukia, šviesą uždegus,
teliuskuosiu,
bet kol kas -

„Seneli, ar labai
skaudėjo, kai jaunas šautuvėlį
dirbai, ir sprogo? „
„Nebepamenu, vaikel, užtai į karą
vienakio neėmė. „

Prisislenku: „Parodyk vėl,
pro kur
blogos mintys išeina, ir ant nieko nepyksti. „

Sugrubę pirštai
praplečia plyšį, kur perdien
žvilganti akis gyvena.
(Šviesesnė už gyvąją.)

Tada sėdim abu, mirksiu smarkiai,
kiek tik pajėgiu:
„O mane - jei karas -
ar ims? „
„Neims, vaikel. „ Ir žiūrim
trimis akimis,
kaip tolybių tolybėj
vieškelį dangus įsileidžia.