Brolau, gyvenu, bet gyvenimas
pinga, kai kitam jį be gailesčio
atimu. Ir vėjas lyg priešas kartoja,
kad ne tam išnokau.
Nebejaučiam, ar sausros, ar lietūs,
iš žmonių – vien tik dulkės ir kraujas,
kai atrieda ryto karietos, vėl jauti –
plyšta tamsos iš naujo.
Vėl iš naujo kartojasi žingsniai,
tiktai tylos, išėjusios snausti.
Smilkiniuos pulsas žvėriškai tvinksi,
lauko dūmuos retėja kariaunos.
Bet ne tik jos ir aš praretėju –
kaip retėja prieš pilnatį mintys,
kaip retėja naktigonis vėjas,
kai sausrom tavo akys patvinsta.
Nebejaučiam, ar mirę, ar esam,
tiktai žiūrim į priešingą pusę,
nes nenorim matyti, kaip kasa
gilią duobę žmogui
begūsiui.
Aha, labai jau rašykų stiliui eilius yra artimas. Ta dvasia iš žodžių, konstrukcijų ir tiesiog iš alsavimo atsklinda. Supanašėjimais į mus ir iš mūsų - tiesiog tokia intencija artėja prie skaitytojo.
Bet nesvarbūs tie mano prigalvooojimai. Eilius žavus.
Tave įtsimylėjęts Leninats Ampalats Paronats..,ar tu tia pabaigoje norėjai paratsyti peūtsiui taip?..Kazkodėl tsutsigraudinau lapai, nets ryte puvo daug tsiltsiau, o dapar ne ir taip liūdna, nets nėra kakavots.., pet pa!