Fredis

O gal vertėtų grįžti ir pasiimti jį kartu? Jis mažutis žvelgė nekaltomis akytėmis. Siaurutėmis, pavandenijusiomis, riebalais aptekusiomis, žydrutėmis. Jis buvo velniškai negražus. Kai jis pasisukdavo profiliu, mintyse dzinktelėdavo, kad tai Paryžiaus katedros kupriaus sūnus. Fredis gyveno apačioje manęs. Dažnai girdėdavosi kaip jis klykia iš skausmo, kai girtas jo tėvas traktoristas Rafisas grįždavo iš kolūkio namo ir mušdavo jį iki sąmonės netekimo. Iš pradžhių tėtis bėgdavo apačion padėti Fredžiui. Bet po to pragulėjęs ligoninėje visą mėnesį ir išsigydęs koją ėmė kviesti greitąją ir policiją. Tai greit mus nuvarys bankrotan, nes už visas išlaidas turime sumokėti mes. Rafisas atsisako mokėti, dingsta kaip į vandenį mėnesiui, o visas išlaidas paskaičiuoja mums. Tėtis žada įsivaikinti Fredį. Bet mane PYKINA KAI Į JĮ ŽIŪRIU. Tėčiui jis idealus - plauna indus, tvarkosi, siurbliuoja, dirbtuvėje sukalė suoliuką ir lesyklėlę (šalia augančiame berželyje daug paukštelių suranda sau vietelę burkuoti ir čiulbėti).
Tačiau aš ir toliau mažučiais žingsneliais ėjau vieškeliu. Kartkartėmis pralėkdavo dviratis, sužvangdavo, aš pasisveikindavau ir vis judėjau į priekį. Galvojau, kad man ne motais, kad kokia puiki pavasariška saulė, kad kai nutirps tos sniego krūvelės, ims dygti daigeliai, maži žali dievo kūrinėliai. Turbūt jie saugomi angelėlių - dingtelėjo. Vis dėlto širdelėje kažkas spurdėjo. Gal šitaip elgtis nedera. Pasičiupinėjau savo fanarą. Tėtis juk sakė - taikykis su tuom, kad Fredis yra psichiškai neįgalus ir kad jis gyvens su mumis.
Ėmė gelti padus, ir aš sustojau pailsėti ant akmenio. Išsitraukiau iš krepšelio sumuštinį ir pasigaržiuodamas ir, užpildamas saulės prieskonių, suvalgiau. Pailsejes kiutinau toliau, kol pasiekiau pilną buožgalvių prūdelį, netoli miškelio, kur gyveno brakonierius dėdė Petras. Jis buvo įsitikinęs, kad šaudyti briežius ir sprogdinti žuvis yra šventas darbas, nes kitaip prisiveistų daugybė briedžių ir žuvų, ir nebūtų kur dėtis mums, paprastiems kaimiečiams. Ėmė temti ir aš pasukau link namų. Buvo baisiai šalta, ėjau basas. Širdyje kažkas spurdėjo. Sode radau nukirstą mėgstamiausią savo obelį, ir vienišas paukščiukų berželis gulėjo ant žemės. Iš inkilėlių iškritę žvirbliukai. Jiems nukristos galvos. Šaltu veidu nužingsniavau priemenės link. Girdėjosi keisti balsai. Koridoriuje radau tysantį Rafisą be dešiniosios kojos, pamėlynavųsi. Kažką vapėjo, kol pamatė mane, tad kriokte iškriokė:
PEDOFILAS!!! PRAKEIKTAS PEDOFILAS!!!
Jo žandai paraudo, iš kojos upeliu čirškė kraujo upelis, akys išsprogę. Rodos tuoj tuoj, ir tie stikliniai kamuolėliai iškris ir nudardės medinėmis trobos grindimis, kol įkris į tą skylutę, kur aš pats išdrožiau norėdamas apgyvendinti morkavai raudoną vikšrą. Jos sustingo. Jis nebevapėjo, nebekriokė, tiesiog kaip šalta mėsa gulėjo čia, prie mano kojų apkerpėjusiame koridoriuje. Atsitokėjęs nusivilkau iki kambario, iš kurio sklido keisti negirdėti garsai. Šito geriau būčiau nematęs. Apsisukau ir ėmiau bėgti kiek kojos neša. Lauke spragsėjo juvelyrinės žvaigždutės. Viena ėmė leistis.
"Padaryk, kad visa tai greičiau baigtųsi". Varinis vamzdis trinktelėjo man per galvą.
Visa tai pasibaigė.