Apie tai, kad visko reikia

Jei mokėčiau pamiršti savo klaidas,
Neatminčiau ir žydinčių sodų
Raižyčiau dangų palėpėj viena
Ir vis laukčiau paguodos

Jei drugelio sparnais nešina
Apsimesčiau, kad laikas meluoja
Išlinksniuočiau “ta-ve” ir “sa-ve”
Ant paklydusio liepto pastolių

Nors fortūnai užriščiau akis
Ir išmokčiau puikiai grimuoti
Bet pūkai delnuose visada
Ima...ir tyliai išduoda...