pasivaikščiojimas

Žinau, kad jei nelytų lietus,
nesušlaptų mano kojos...
Ir akys neklaidžiotų kažko beieškant...
Save kaltinant, kad, kvaiša,
lietui lyjant, išėjau...
Bet ką aš galiu pakeist...
Lyja lietus...
Šlapia žolė ir dangus...
Ir mano kojos šlapios...
O noras eiti daug stipresnis
už pašildytą arbatą,
sausas kojines ir jaukius namus...
Ieškau erdvės, kuri šią akimirką
užlietų mane...
Noriu draugauti su medžiais, tyla...
Deja. Net lietui lyjant negaliu
parymoti viena...
Žmonės...
Žmonės - kaip visa raizgantys kirminai -
smelkiasi į šį mažytį rojaus kampelį ir...
rojus sugriautas...
...šlapia grįžtu...