Miško žiburiukas

Šypsosi jonvabaliukas -
Laimingiausias iš visų!
Pagaliau jo žiburiukas
Suspindėjo - bus šviesu!

Jo maža balta liepsnelė
Švies ir pasiklyst neleis
Tamsoje, kur baimę kelia,
Krečia kūną šiurpuliais.

Apgaubė skraiste juodąja
Mišką žaliąjį naktis.
Savo būstuos užsidarė
Ir paukštelis, ir žvėris.

Miega jau gėlių žiedeliai,
Medžiai, krūmai ir vabzdžiai.
Tik jonvabaliukas kelia
Žiburį aukštai aukštai.

Kūkčioja kažin kas tyliai...
Ir žibinto šviesoje
Mato jis pelės mažylį
Sužalota kojele.

- Taip sutemo netikėtai,
Nors skubėjau, šlubavau...
Lėkčiau aš pas mamą, tėtį,
Bet kad kelio nematau.

Nušvietė jonvabaliukas
Visą kelią lig namų.
Džiaugsmo ašarom pratrūko
Ten visa šeima pelių.

Ir kojelės nebeskauda...
- Ačiū, mielas žiburiuk,
Šviesdamas neši tu naudą
Mums visiems. Laimingas būk!

Šviesuliukas iškeliavo...
Sušnarėjo vėl kažkas.
Kelia žiburiuką savo -
Mato jis akis piktas.

- Ko čia spigini? Kas prašė? -
Išbara pelėda jį, -
Sutrukdei medžioklę - ačiū!
Liks vaikučiai alkani.

Susimąstė vabaliukas...
Kaip čia šviest ir ką daryt?
Žino! Mirkčios žiburiukas,
Bus nuo šiol kaip švyturys:

Tai užgęs, tai rodys kelią
Tiems, kuriems labai reikės.
Miškui jis padės, kiek gali
Laukti ryto ar... nakties.