Kelionė

Kartą iš žemės ištryško šaltinėlis. Jis norėjo tiek daug pamatyti, išgirsti, suprasti. Ir ėmė tekėti. Staiga jo kelyje pasipainiojo ąžuolas.
– Ar gali pasitraukti? – paklausė šaltinėlis. – Man reikia keliauti.
– Negaliu, – suniurnėjo ąžuolas.
– Kodėl?
– Kodėl, kodėl... Neklausinėk. Ir iš viso netrukdyk.
– Bet... – dar norėjo žodį tarti mažulėlis, bet ir vėl jį pertraukė ąžuolas.
– Netrukdyk.
– Prašau... – pradėjo maldauti šaltinėlis.
– Na gerai, bėk. Bet daugiau mano kely nesipainiok.
Šaltinėlis plaukė toliau. Bet kadangi plaukė labai greitai, jis pavargo ir užmigo. Kai atsibudo pamatė, kad aplink vanduo.
– Kas atsitiko? – paklausė šaltinėlis genio.
– Tu tapai ežeru.
– Tai reiškia aš nebegalėsiu plaukti? – nuliūdo ežeru pavirtęs šaltinėlis.
– Neliūdėk. Visi tavim labai džiaugsis, – paguodė ežerą genys.
Iš tikro po kelių valandų pas ežerą atėjo svečiai. Jie pradėjo jį girti, koks jis puikus. Jam visai patiko būti ežeru.
Ir dabar jis tebėra. O jei manai, kad jo niekada nepamatysi, tu esi neteisus. Jei jau buvai prie Drūkšių ežero, reiškia jau susipažinai ir su šaltinėliu, kuris dabar yra ežeras. O jei dar nebuvai – jis visada tavęs laukia.