šokėja lietuje

Draugės žodžiai priverčiantys susimąstyti... tik dar nežina apie ką... bet pamaniau, kad galbūt bus įdomu pasiskaityti kam nors..
              „Man žmonės greitai atsibosta... tai yra gerai... turbūt... ne! kiekvienas gi dalykas turi savo privalumų ir savo trūkumų... taip ir su tuo... yra ir negatyvi pusė... visos pusės negatyvios, jeigu žiūrėsi iš tinkamo taško... logiška, jei esi pesimistas visame kame rasi tą juodąją pusę, bet aš ne pesimistė, aš - realistė, o realiai gerai, kai prie nieko neprisiriši ilgam laikui... Na... bet juk realizmą su pesimizmu tuomet galima sutapatint... Nors... sutapatint galima viską... tik paskui atsiranda matematinių nesąmonių pvz.: 0=489... kiekvienas bruožas, žmogus, augalas ir kitoks objektas turi ką nors bendro... Netiki? nori argumetų?.. Ką gi.. šuo ir katė dvi priešingybės... bet.... tapatybė... abu yra gyvūnai, valgantys, geriantys ir šikantys, abu yra naminiai arba laukiniai... kaip papuola... na taip čia tapatinami elementarūs dalykai... Gerai, pabadykim sudėtingiau, tarkim meilė ir neapykanta, net tarp šitų reiškinių galima įstatyti lygybę... abu jie yra jausmai... abu gali būti vienodai stiprūs...
O, žinai, aš įskaudinau „žmogų”... specialiai... ir dabar to net nesigailiu... kokia aš kekšė...
Lauke pešasi katės... žavus garsas... noriu žudyti... ir šį kartą man neužteks katės ar šuniuko...
  Klausi ar man gera įskaudinti be priežasties? ne, nėra gera.. seniau man būdavo net gaila, kai taip pasielgdavau, bet dabar man kažkaip px.. ir išvis, Mano dabartinė savijauta - jaučiu tuoj išbėgsiu į gatvę ir papjausiu kokią mergeliną..
Neišlaikau ilgai vieno dėmesio centro... t.y. turiu vieną centrą, o visa kita skrieja aplinkui kaip kosminės šiukšlės... centras - aš... bet kartais užmetu akį ir į praskriejančias dulkeles... trumpam... kai kurias pagaunu ir sunaikinu... kai kurias pagaunu ir nukreipiu kita linkme... bet centras visuomet liks vienas...
  Manai, kad mano mintys juodos? Ne, jos nėra juodos, jos tiesiog mano. Atviros, nes niekada nenešiojau kaukės po kuria slėpčiausi, nes niekada nesutikau nieko, prieš ką norėčiau pasirodyti geresnė, šaunesnė, etc... man visada buvo dzin visi pro mane keliaujantys objektai... šiaip manau, kad daug žomnių mąsto panašiai, tik dauguma tai slepia, jie nenori prarasti darbo, mokyklos, „draugu”, etc...
Ko tu stebiesi? Kodėl vadini mane kitokia? Nori sužinoti kodėl? na gerai... tokia pasidariau todėl, kad vaikystėje norėjau būti kaip mano kiemo mergaitės... graži, pasipuošus, linksma, komunikabili etc... bet tuomet tokia nebuvau, visuomet išsiskyriau tuo kokia esu... buvau menininkų vaikas, todėl mane rengdavo bet kaip... neturėjom daug $, todėl neturėjau nei daug barbių nei dar konors... visada norėjau būti kaip kitos, bet niekada nebuvau... todėl pradėjau analizuoti jas, stebėti kaip jos elgiasi... ką daro... ir tada supratau, kad čia ne aš į jas panaši turiu būt, ir supratau, kad ne aš čia kažkokia išsigimėlė, o tai, kad jos tiesiog „tuščios tuščių tėvų atžalos”. Kai tai supratau, man buvo kažkur 6-7 metai, nuo to laiko aš tapau pati sau idealu, pati sau dievu, tapau neeiline. Kai ketvirtoje klasėj, mokykloje priverstinai visus vedė prie pirmos komunijos, susidomėjau religija... man tada buvo apie 10 metu, gal 11... nepamenu... tik man ta religija visuomet atrodė tokiu dideliu burbulu, aš niekaip nesupratau kas ten tokio ypatingo... galų gale sulaukusi 12 metų supratau, kad kiekvienam padarui reikia kažko, dėl ko jis egzistuotų, daugeliui žmonių tai religija, dievas.. visokios budos, jehovos ir pan... ir tada pagalvojau, o kodėlgi aš pati negalėčiau būti dievas? kuo aš prastesnė? aš irgi galiu sukurti žmogų! tada supratau, kad niekada netikėsiu niekuo kitu, tik savim. būsiu Dievas... dar po kažkiek laiko, gal kokio pusmečio, mane pradėjo vadinti sataniste, nesupratau kodėl... juk aš negarbinau šėtono... aš pati buvau dievas, man nieko nereikėjo... pradėjau domėtis kas yra satanizmas... kai buvau 14-os niekas net neabejojo, kad aš satanistė... taip man ir prilipo šita etiketė... ir dabar aš šypsausi, šypsausi nes matau žmones, kurie norėtų, kad man būtų blogai, šypsausi, nes matau žmones kurie nori, kad aš liūdėčiau, šypsausi, nes žinau, kad jie mane mato ir dėl to stresuoja, šypsausi kai jie man sako: „tu keliausi į pragarą”... šypsausi, nes suprantu, kad jie žiauriai klysta... tikriausiai visuomet žinojau, tik tam suprasti prireikė laiko, juk, kad ir kiek darželinukui aiškintum Pitagaro teoremą jis jos vis tiek nesupras, net jeigu nupaišysi ją ant kortelės ir prisegsi prieš akis... smegenim reikia subręsti... nes žiūrėdamas į knygą neišmoksi skaityti, reikia, kad kažkas pastūmėtų išsiaiškinti ką reiškia tie maži kringeliukai, kad išmoktum juos suprasti... tarti... o kad įsisimintum tai ką perskaitai, reikia ne tik mokėti skaityti, bet ir mąstyti, o tai išmokti sunkiau nei išmokti pažinti keletą raidelių.
Tau teks išmokti išgirsti save ir pažvelgti į save iš šono. Stebėk save ir kitus, ir suprasi kas esi, suprasi, kad ir tu neeilinis... ypatingas tuo, kad esi TU. Sakai, kad nesupranti savęs, bet juk savęs nesupranta tie kurie nenori suprasti, tie kurie nesistengia, o tie kurie nori, anksčiau ar vėliau supranta...”