Mergaitė, vardu Evelina

Atspėkit, už ką Eveliną aš myliu?
Kad kelią ji žino į pasakų pilį?
Už tai, kad sutramdo ji debesį juodą?
Ir veda mane į dainuojantį sodą,

Kai tyli visi lyg vandens prisisėmę,
Kai mato sniege jie tik purviną dėmę -
Ji veidu rimtu juoduliukę pabarus,
Palydi į kelią, dar užriša skarą,

Nes rūpinas ji, kad dėmė nesušaltų,
Klampodama lauk per pusnis tokias baltas.
Kad juokiasi taip, jog lietus išsigandęs
Įšoka atgal debesėliui į antį?

Kad gražūs, ilgi Evelinos plaukai?
Kad laiką nuplukdo akių ežerai?
Už tai, kad randu, ką pametęs, vilty?
Na, kuo ji miela, pasakyt ar gali?

Labai branginu tai, ką čia parašiau,
Bet vienas dalykas už viską svarbiau:
Aš ją - Eveliną - taip myliu labai,
Nes... Hm... Na... tiesiog, kad gyvena jinai!