Individualioje Sutvėrėjo karalystėje

Šiame asmeniniame Dievo pasaulyje
Plaukus glostančios saulės -
Niekam nereikia,
Jei ji dienos šviesos neišvys,
Komos lunatikai džiaugsis tamsių debesų
Bundančiom ašarom,
Gi šiame individualizuotame mite
Stūkso didingi fantazijų bokštai,
Ant sutrypto greitkelio slypi
Sudužę skausmai,
Čia gremėzdiškos marios,
Palaidotos po nostalgiškom
Pasąmonės nuotrupom,
Griozdiškais šūksniais skerdžia
Dvesiančias aimanas
(„Gremėzdiškas“ – vien šitas žodis
Išskrostas gelžbetoninėm plytom,
Apšlakstytom vienkiemių turisto krauju),
Šioj šaly jūs nerasit harmonijos -
Pamatysite tik destrukcijos, liūdesio
Ir saldžiarūgščio  grožio  grupinę sueitį,
Jehovos pasauly jūs neišvysit tradicijų,
Neužuosit eilių
Apie skaidrius upelius
Pražydus pavasariui,
Jei ką ir rasite,
Tai tik
Mo.
    Der.
    Ny.
Bę,
........................................................................

O čia Viešpats – Kūrėjas,
Reikės – nugramzdins žmonių sielas į nebūtį,
Persmeigs sulūžusiu kryžiumi
Sukonstruoto sūnaus suglebusią dvasią -

Juk Poetas savo pasauliui yra
Lyg Aukščiausiasis Dievas,
Tartum Sizifas gimdo utopiją,
Ridendamas eilėraščių akmenį,
Čia gyvenimas – vizija,
Sapnas,
O Poeto vaisiai vaizduotės
Tėra tik mintis.