Motinos dvasiai ganantis suirusių akimirkų smiltyse,

animaciniai vaizdai
It haliucinogeniniai  vaistai
Srūva akių tinklaine,
Raudona svajonių upe.

Lyg Morfėjo ambrozija
Aplieja tirpstantį miegą
Purpuriniu dangum,
Verčia per prievartą gerti
Gyvybės medžio sakus.

Nes lyrinis „aš“ nebenori daugiau
Būti pabudęs beprasmybės sapne,
Nebent jam kas nors į jo vargšą krūtinę
Užlašintų nors vieną gramą jausmų.

Tad atplaukit, senovės graikų dievai,
Užsikloję Perkūno,
Ir Gabijos kaukėm,
Persmeikit vaškinį nuvargusį kūną
Bent vienu jūros ugniniu lašu.

Atneškit iš žydinčio miško juodos praeities
Mirusios Motinos plakančią širdį,
Ateities pelenuos įvyniotą
Auksinėj dėžėj -
....................................................................................................
juk reikia pagirdyti
Lyrinio „aš“
Troškuliu aimanuojančią krūtinę.