Ėjimas

Šiandien neužduosiu niekam neįveikiamo klausimo, kaip antai: „Kur link mes einame? “ Arba  „kur mes einame? ‘ Šiandiena aš neklausiu nežinomo nematomo pašnekovo žinodama, kad atsakymą jis man neduos. Juk tas „žmogus“ neturi burnos, kad man atsakytų ir jis neišgirs atsakymo, nes paprasčiausiai jis neturi klausos. Taip pat negaliu jo gestais paklausti, bet ne dėl to, kad nemokėčiau gestų kalbos (juk nemokėdamos kokios nors svetimos kalbos ir tai galima išmokti), bet todėl, kad jis neturi akių. Kaip ponas Mamontovas pasakytų savo dainoje „tai ponas Niekas“. Ar ponas Niekas man gali atsakyti į klausimą kur aš einu? Jei jis nemato, negirdi ir nemato manęs? O gal jis gali pajausti širdimi, kurios taip pat jis neturi? Ne Ne aš jo neklausiu... Nes klausti nėra ko...
Per pietus nuėjau pas draugę pietų ir lipdama laiptais vėl išdrįsau susimąstyti ir nejučia paklausiau pono Nieko, kelintą kartą aš jau čia kopiu šitais neįveikiamais laiptais? Jūs galite manęs paklausti kodėl jie neįveikiami, juk jie baigiasi kažkokiais aukštais, pirmas.. antras.. trečias.. ketvirtas.. penktas.. rodos paskutinis.. Neįveikiama tai, kad aš vėl jai lipsiu, aš vėl sugrįšiu, kad vėl jais lipčiau, nes vėl turėsiu tikslą užlipti į kažkokį tai aukštą... ir vėl ciklas tęsiasi.. ir vėl aš grįšiu reiškias tai nėra mano pasiektas tikslas, tik laikinas, kuris vėl tęsis (aišku jei manęs nesuvėžins mašina, ar nenušaus koks vietinis nevisprotis, juk visko tie žmonės prisigalvoja)...
Kad ir ėjimas į darbą. Einu einu ir galo nematyti, kas nors nesupratęs manęs galėtų mane išmušti iš vėžių pasakydamas: “Džiaukis, kad iš vis eini į darbą, nes krizė ir taip sunku išlaikyti darbą“ arba: “Pagalvok kiti iš vis negali vaikščioti... “ O dieve, tai kaip jie eina per gyvenimą??? .. ir vėl ponas Niekas tyli, kartais aš noriu, kad jam užaugtų ausis ir jis mane išgirstų, arba iš niekur išnirtų burną ir bent žodį ar kokį burbtelėjimą išgirsčiau.. bet kur tau, ant ko ausims dygti ant „nieko“ juk neišdygs. Joms reikia kokios atramos, augti ant kiek kietesnio daikto nei atmosferos dujų...
Tai va jo nėra nebuvo ir niekada iš nieko jis neatsiras... Mano klausimas taip ir liks neišgirstas, o gal jis bus ir neištartas, nes aš juk šiandien ne apie tai... aš apie ėjimą, realų veiksmą, su kuriuo mes visi lygi vieno susiduriame... Net ir tie kurie negali judėti savo kojomis, jie eina tik kiek kitaip nei mes visi (dauguma) įpratę... Kad mes einame kitaip tai nereiškia, kad  jų ėjimas yra blogas ir nevykęs variantas. Ir tai nereiškia, kad mums reikia trauktis pamačiusiems jų ėjimą...
Tai eikime visi kas viena kryptimi, kas koja i koją, kas skirtinga kryptimi, kas kitais sudėtingais variantais... bet visu svarbiausia eiti eiti eiti ir nesustoti, net tada kai norime pailsėti .. nes ilsėtis nėra eiti (to nesupainiokite, net jei kas bandys jūs paklaidinti)... Laikas eina, jis nesiilsi...