Žmonės nenori klysti, bet kodėl klysta

Pasaulis tai didelė marga knyga, o mes žmonės kiekvieną dieną stengiamės kuo daugiau puslapių perskaityti, kuo daugiau mįslių įminti ir nors daug dienų praėjo nuo tada kai pirmieji žmonės padarė klaidą, nieks nepasikeitė, klysta jie ir dabar... Manau, kad nėra žemėje žmogaus kuris nebūtų padaręs nei vienos klaidos. Nei vienas iš mūsų nenori klysti, visi norime būti teisūs, norime būti protingi, išradingi... Žmogus gimsta mažas, bejėgis, o pažindamas pasaulį padaro ne vieną ir ne dvi klaidas. Dar būdami maži ir bėgiodami pievoje užminam šapelį ir jaučiam, kaip skausmas perveria koją... Vaikystėje klystame, nes pasaulis mums yra didelis naujas ir dar visai nepažintas, kai kurie dalykai atrodydavo sudėtingi ir sunkiai suvokiami. Ne kartą teko girdėti kaip buvo sakoma, kad reikia klausyti vyresnių žmonių patarimų, bet gali būti kad ir jie klysta, nes klaidingi sprendimai gali būti keli ir mes galime suklysti, tik šiek tiek kitaip. Manau, kad patardami žmonės nori apsaugoti ne nuo mūsų galimų klaidų, o nuo savo kažkada jau padarytų, aš kartais net pagalvoju, kam man tie patarimai, jei vis vien yra ne taip kaip norėjau...
Žmogus klysta, nes jis yra ne tobulas, todėl negali nuspėti kokias pasekmes patirs vienas ar kitas jo sprendimas. Mus supančiame pasaulyje yra daug įdomių dalykų ir visų jų  atspėti ir suprasti negalime, nes žmogus nėra labai jau tobulas ir jo sprendimai nėra  tobuli. Mus gali priversti klysti mūsų mintys, mūsų protas, jausmai, akys, ausys, kartais mes pasakome ko visai nenorėjome pasakyti arba pasakome taip kaip nenorėjome pasakyti. Manau tai parodo, kad žmogus nėra mašina, jis nėra pagamintas ar iškeptas, jis gyvas, turi jausmus, jis jaučia, mąsto ir R. Dekartas yra parašęs: „Aš esu, egzistuoju – tai tikra tiesa, tačiau kuriam laikui? Ogi tol, kol mąstau, nes, ko gero, visiškai nustojęs mąstyti, visiškai nustočiau ir egzistuoti. Dabar įsivaizduosiu tik tai, kas neišvengiamai tikra. Taigi, tiesą sakant, aš esu tik mąstantis daiktas, t. y. dvasia (ėsprit), supratimas (entendement) arba protas (raison). “ (R. Dekartas). Žmogaus kūnas ir siela – tai du tarpusavyje derantys ir vienas kitą papildantys dalykai, mums jie yra labai svarbūs, nes be jų nebūtų mūsų. Kūną mes visi matome ir suprantame, kas tai yra, o siela yra žymiai platesnė ir sudėtingesnė. Siela mums reikalinga tam, kad jaustume, be sielos negalėtume mąstyti, kurti, žinoti, be jos žmogus būtų tarsi molio gabalas, nulipdytas meistro ir padėtas. Kūnas ir siela – tai vienas kitą papildantis dalykai, kurie padeda mums kartu ir judėti, ir mąstyti.

Žmogaus gyvenimas pilnas nežinomybės, pilnas naujovių, ieškojimų, nuotykių ir, aišku, kiekvieno skirtingas. Norint suprasti kai kuriuos dalykus reikia siekti žinių, anot R. Dekarto: „Klystame dažniausiai tada, kai blogai pažindami kokį nors dalyką, vis dėlto imamės apie jį spręsti. “ (R. Dekartas). Suprantama, kad norint pažinti kai kuriuos dalykus turime siekti kuo daugiau žinių, bet juk visko žinoti tiesiog neįmanoma. Manau, kad žmonės renkasi skirtingas profesijas tam, kad tobulėtų tam tikroje srityje, nes visko žinoti neįmanoma, juk būtų keista jei bankininkas bandytų aiškinti sudėtingo variklio sudėtį arba atvirkščiai, nors, gali visko atsitikti. Kartais ir žinojimo gali nepakakti, nes galime pasirinkti ne patį geriausią variantą... Klysta ir klaidas darome visi: maži,  dideli, jauni, vyresni, turtingi ir neturintys daug turto. Vienas klaidas pastebim jau po akimirkos, kitų po metų, o kai kurias klaidas pastebėti ir gyvenimo maža. Žmogaus gyvenimą galime palyginti su piene čia išdygo, sukrovė žiedą, pražydo, o vėjas pūkus jau ir nupūtė, taip ir žmogus visų klaidų nesuprato, visų tiesų neperskaitė.
Gyvenimas yra gražus jį reikia praleisti prasmingai, juk klystame visai to nenorėdami, kartais pasirenkame ne tą problemos sprendimo būdą, pavyzdžiui dėl vienos ar kitos priežasties įsėdame ne į tą autobusą arba išlipame ne toje stotelėje. Patys to nenorėdami suklydome ir dėl to kaltinti nieko negalime, nes sprendimą padarėme laisva valia. Tuo metu galima kaltinti blogą orą, žalią skėtį ar dar kažką, bet sprendimą padarėme patys, taip jau buvo lemta, o likimo nepakeisi.
Mes negalime žinoti, ką mąsto kiekvienas žmogus, ką jis galvoja ar ką netrukus mums pasakys, nes nesame ir niekada nebūsime visai tobuli... Pabandykime įsivaizduoti, kad žinom ką galvoja kaimynas, ką jaučia stotelėje stovintis žmogus, kas po valandos pabels į duris, ką telefonu pasakys mama ar kuo vaikai taps užaugę... Būtų labai neįdomu gyventi, nereiktų nei mokytis, nei skaityti laikraščių, nei ginčytis su draugais ir aišku nereiktų ir klysti, gyvenimas taptų bevertis, neįdomus, nuobodus ir pilkas. Dar pamenu posmelį, sukurtą vieno mano mylimo poeto B. Brazdžionio:

Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

Tai labai gražiai pasakyta, kad kiekvienas iš mūsų šioje žemėje – amžinas keleivis, eina ir eina per gyvenimą, tik vienų keliai tiesesni, kitų daugiau  vingių turi. Visas žmogaus gyvenimas ir susideda iš ieškojimų ir atradimų. Jei žmogus nenorėtų kurti, nesidomėtų jį supančiais dalykais tai jis būtų tarsi daržovė lysvėje, kurią pavasarį pasėjome, per vasarą ji auga didėja, rudeniui atėjus išrauname, o jei pradeda pūti – išmetame... Taigi žmogus neturi būti kaip daržovė, kurią reikia auginti, jis turi stengtis kuo tvirčiau įsikabinti šiame gyvenime, net jei ir tūkstantį kartų suklystų.
Tobulas šiame pasaulyje yra tik Dievas. Jis tik vienas žino teisingą problemos sprendimo būdą, žino kodėl mes klystame ir ko neišmanome, bet dėl klaidų nereikia kaltinti Dievo: „Pirmas iš mūsų aptarimo reikalaujančių dievo atributų yra tas, kad dievas yra aukščiausia tiesa ir visokeriopos šviesos šaltinis, dėl to aiškiai neįmanoma, kad jis mus apgaudinėtų, t. y. būtų tiesioginė mums būdingų ir mūsų patiriamų suklydimų priežastis. Ir nors sugebėjimas apgaudinėti žmonėms atrodo vinklaus proto požymiu, tačiau noro apgaudinėti šaltiniu negali būti niekas kita, kaip tik piktavališkumas arba baimė, arba silpnybė, dėl to negali būti priskiriamas dievui. (R. Dekartas) .
Reikia tikėti viskuo kas Dievo duota. Dievas sukūrė daug gražių dalykų ir mums nereikia aiškintis, kodėl reikėjo jam juos sukurti, mums reikia tik suprasti, kaip juos sukūrė ir kokia jų paskirtis. Reikia tikėti, kad Dievas tai gėrio šaltinis, nes nevienas nutikus nelaimei šaukiamės jo pagalbos, tai liudija maldos, kurias kartoja žmonės nuo neatmenamų laikų. Dievas visada buvo siejamas su šviesa, šiluma, gėriu ir grožiu ir ne vienas prašėme pagalbos apie tai ir posmelis iš gerai žinomos dainos:
Padėk man, Viešpatie, nesibijau pavojų,
Neieškau dvasiai poilsio, kūnui atgaivos,
Kelionė tolima, o aš labai vėluoju,
Greičiau į Lietuvą, aš pasiilgau Lietuvos.
Reikia tikėti, kad viskas bus tik gerai, nenusiminti, jei truputį suklydome, nes gyvenimas mums tik vienas duotas, todėl privalome džiaugtis tuo ką turime...