Kas išgelbėjo vyšnaitę

Prie namų, žaliam sode
Auga nuostabi vyšnia.
Kai ji pradeda žydėti,
Negali atsistebėti:

Baltutėliai apsnigta...
Rodos, grįžo vėl žiema.
Iš žiedų - uogelės bus -
Saldžios, gardžios lyg medus.

Vieną rytą saulė mato,
Kad vyšnaitė be sveikatos.
- Kas gi tau? Sakyk, mieloji,
Rodos man, kad nesveikuoji?

- Neatsiginu kenkėjų...
O kad juos visus kur vėjas!
Aš tavęs, saulut, prašau:
Pasakyk draugams greičiau

Ir padėki juos sukviesti.
Man tikrai be jų bus riesta!
Taip saulutė ir padarė...
Susirinko geradariai,

Blogiukus greit nugalėję,
Jie vyšnaitę klausinėja:
- Ar pasveiko tau šaknelės?
Išvaikytos visos pelės,

Suardyti jų urvai.
- Dėkui tau, kačiuk, labai.
Nedorų pelių šeimyna
Draskė man šaknis, kankino...

Ačiū ir visiems paukšteliams,
Gelbėjusiems rūbą žalią -
Vabalai ir kirminai
Būt sugraužę jį tikrai!

Bet sparnuočiai nusiminę:
- Turim tau nekokią žinią:
Negailėjome jėgų,
Bet dar liko vabalų!

Tie raudoni, su taškeliais.
Bjaurios lervos - jų vaikeliai.
Mus įspėjanti spalva,
Kad jų lesti - nevalia!

- Tai naudingi vabalai -
Aš lenkiuosi jiems žemai.
Čiulpė amaras lapus,
Jau galvojau - galas bus...

Boružėlė su vaikais
Jį pamokė nejuokais!
Dievo ši maža karvytė
Moka gera tedaryti.

Kai suranda ją vaikai,
Kelia piršteliu aukštai,
Sako: skrisk namo, karvyte,
Dievui „labas“ pasakyti!