arbata katinui

Toliai, kuriose matomos alkanos ir kviečiančios katinų akys, šešėliai,  mirksintys tarsi geltoni šviesoforo signalai, tu negali eiti neiti, bet tu negali eiti, pasiruošk  - saulė, lietus, vejas ir debesys, žalios palmių šakos, linkstančios prie žemės,  dulkės -pajūrio smėlis, kvapas - ryto virtuvės ir katinai, liesi, juodi, margi, rudi ir kitokie, bet visi piktom ir besiilginčiom akim, kurios kviečia, bet drauge įspėja: „ netikėk manim- aš žvėris“.
    Mūsų saugoti keliai  išeit  suyra, jų dulkes praryja Sacharos dykuma, nes tai didžiulė saugykla tiems ir tų, kurie ilgisi, trokšta ir ieško, kas šviesu ir ko išties lyg ir nėra... galbūt ieško miražo, tos oazės, kuri vis kviečia eiti tolyn, vilioja traukia savo nenugalima jėga, kas šviesu ir ko išties nėra. Baltos, rausvais ornamentais išdabintos durys, jų daug, labai daug durų ir visos jos skirtingos, kartais norisi atverti, o kartais - baisu.
  Jis  duoda mums daug, bet ar mes turime savyje tiek jėgų, kad galėtume tai atverti? Jis mums duoda viską, ko mes norime, bet mes net norų negalime įvardinti, ar nejuokinga...
  Jie myli todėl, kad būtų įvykdytas kažkoks (iš aukštai numatytas reikalas) bendras reikalas. Meiles aktas - tai yra tikrasis dievo buvimo įrodymas, ooo daug durų ir visos kitokios. jos turi kitą, bet ne tavo istoriją, ar turime teisę jas atverti, o dar baisiau pamatyti, kas yra už jų... neturime, bet taip norisi...