Viskas prasideda ir viskas baigiasi

Ant stalo stovėjo deganti žvakė, gulėjo prariektas duonos kepalas  ir  džiūvo riekė.  Šalia jų ilsėjosi senas, jau aplūžusiomis kriaunomis, peilis.
Žvakė verkė. Vaškinės ašaros stingo ant žalvarinės žvakidės šonų. Peilio ašmenyse retkarčiais sumirksėdavo jos šviesos atšvaitai.
            Peilis paklausė:
          - Ko tu verki? Tavo šviesa nuostabi. Dėl jos mes matome vieni kitus. Ačiū tau.
          Žvakė atsakė: 
                      - Betgi aš jau visai visai baigiu sudegti ir manęs nebeliks…
          -  Visi mes neamžini. Anksčiau ar vėliau mūsų nebeliks. Tu daug kartų švietei ir dabar švieti. Tavo šviesa visuomet džiugino esančius šalia.  Ir dabar džiugina, – švelniai kalbėjo peilis. – Nusiramink. Pažiūrėk į riekę. Ji nerasoja,  neverkia, nors aš ją ką tik atpjoviau. Žmonės riekę pauostys, paskanaus, pagirs ir suvalgys. Ji trumpiau bus buvusi nei tu.
          - Na ir kas, kad nerasoju, kad neverkiu! - suriko riekė. - Bet aš džiūnu! Džiūnu! Skonis dings. Tau gerai - tu nei džiūni, nei tirpsti. Gali filosofuoti.
        - O aš dėl tavęs, peili, praradau savo formą, – pasipiktino prariektasis kepalas. – Kai tik atriekei tą bumbančią riekę nuo manęs, tai ne tik praradau formą, bet ir sumažėjau!
        - Nusiraminkit, nusiraminkit, - palietęs  trupinį, pasakė peilis. - Viskas prasideda ir viskas baigiasi. Aš šiuo metu esu tik dalis jūsų likimo. Darau savo darbą.  Kai pasidarysiu nebereikalingas, mane išmes šiukšlynan… Ir pamirš.  Kartais raikau duoną, kartais užspaudžiu žvakės dagtį. Kas būtų, jeigu to nedaryčiau? Žvakė sudegtų tą pačią dieną. Kepale, tu gulėtum dienų dienas neprariektas.
        - Būtų puiku! Aš išlikčiau nuostabios formos  su šventškai  pagražinta pluta! - paprieštaravo  prariektasis. - Manimi visą laiką džiaugtųsi, kilotų, uostytų saldžiarūgštį kvapą.
        - O ne, ne, - nusijuokė peilis. – Po kurio laiko dingtų tavo duoniškasis kvapas. Tu džiūtum kaip ši atriektoji nuo tavęs riekė. Džiūtum ir džiūtum. Sumažėtum, sukietėtum. Tave nuneštų geriausiu atveju į duonos muziejų. Ten supelytum. O jeigu pamirštų kokį kartą uždengti, tai pelytės šonus apgraužtų.
        - Aš nenoriu supelyti! Aš nenoriu apgraužtų šonų! – suriko kepalas peiliui. -  Geriau būsiu suraikytas ir tapsiu bambeklėmis riekėmis, kurias skaniai suvalgys! Raikyk mane greičiau. Pats sakei, kad viskas prasideda ir viskas baigiasi. Skubėk, kol švyturiuoja žvakė.
        Ir senasis peilis pradėjo riekti kepalą. Jis dar nežinojo, kad raiko paskutinį kartą…