Postpunk`o dienoraštis. nevyksmo diena...

Vieną šlykščią rudens dieną žmonės galėjo matyti jaunuolį, besėdintį priešais Šv.Onos bažnyčią. Žvilgsnius traukė nebent tik iššaukianti jo išvaizda: pusiau skusta galva, suplyšę džinsai, brutalūs kareiviški batai. Gal tik pastabesni, jautresni pastebėjo jaunuolio žvilgsnį: abejingą, nusivylusį viskuo, pilną visaapimančio skausmo ir liūdesio, sukoncentruotą ties bažnyčios durimis. Šaltas rudeninis vėjas išblaškydavo tabako dūmus, pasirodančius iš jaunuolio burnos, nešiojo pageltusius, mirusius medžių lapus, smulkius lietaus lašus, žmonių mintis…
Kartais jaunuolio žvilgsnis praslysdavo skubančiais, susitraukusiais žmonėmis, nekantraujančiais, išsiilgusiais namų šilumos, artimųjų meilės, šiltos vakarienės ar arbatos puodelio jų veidais. Gal būt. Kartais susigūžę pro šalį praskubėdavo praeiviai, nešini prabangių gėlių puokštėmis. Jaunuolis nulydėdavo jas skausmingu žvilgsniu, kuris rėkte rėkė į tuštumą - nejau jūs mylite šias mirusias gėles?! Kaip jūs galite džiaugtis šiais gėlių lavonėliais?!.. Deja, šis nebylus šauksmas taip ir ištirpdavo erdvėje niekieno neišgirstas, nebent amžių naštos slegiamo, viskam abejingo dievo. Į bažnyčią traukė procesijos…
Ore sklandė tylios, bet kandžios, nors niekam ir neįdomios jaunuolio mintys:- «…ne, aš netikiu į dievą, į tą mitą, sukurtą daugybės kartų silpnybės, atsakomybės baimės ir nesugebėjimo gyvent savarankiškai. Norit žinoti teisybę, save apgaudinėjantys žmogeliai? Mes visi kapstomės šio pasaulio tuštybėje iš kažko kurdami nieką, kuom paskui negalime atsigėrėti, tiesiog sproginėjame iš pasididžiavimo. Viskas šlykštu. Aš spjaunu ant jūsų visų. TAIP, aš pankas, pilnas neapykantos ir griovimo manijos. Taip, aš gotas, visiškai nusivylęs gyvenimu, tačiau vis dar bandantis surasti savąjį…»
O aplinkui tyvuliavo ruduo, karts nuo karto sudrebinamas aršaus vėjo. Jaunuolis tingiai atsistojo, žingsnis po žingsnio pajudėjo tikslo link… brutalūs batai kaukšėjo į grindinį, priversdami pakilti į dangų degradavusius miesto balandžius, ir suklust kates, sliūkinėjančias senamiesčio kiemais. Jaunuolis buvo paskelbęs karą jį supančiai aplinkai, kurią laikė atšiauria, priešiška ir itin žiauria būtybe. Vieninteliai jo ginklai buvo pasyvus pasipriešinimas ir atvira panieka.
1993