Išimtys (kaip šaukštas deguto nepakeitė pasaulio)

Myliu visą pasaulį, išskyrus Marytę, Juozą, Justę, Alfonsą ir kitus kaimynus.
Kad visiems būtų suprantamiau, pasiaiškinkime vartojamas sąvokas:

-  Marytė – šlykšti moterėlė, maždaug septyniasdešimties metų amžiaus. Kiekvieną rytą keliasi prieš šešias, eina prie krautuvės, stovi ir laukia iki aštuonių, kol atsidarys. Pati pirma išrenka nukainuotas prekes – man nebelieka.

-  Juozas – šlykštus vyrukas. Iš išvaizdos šešiasdiasdešimties, protu – penkiolikos. Mėgsta pastatyti automobilį po mano balkonu. Aš noriu, kad jį patrauktų, nes užstoja suoliuką, ant kurio kasdien susėda Vacys su Stepu ir mane apkalbinėja. Metu pomidorą iš penkto aukšto, įsijungia signalizacija. Juozas išlenda pro langą, išjungia ir įlenda atgal. Nesusipratėlis.

-  Justė – dar viena šlykšti moterėlė. Gyvena gretimame bute, bet niekada neužeina pasisveikinti. Ir aš neinu – ji pirma pas mane neužėjo.

-  Alfonsas – šlykštus vyrukas. Neišsipildžiusi svajonė – kulinarija. Gyvena aukštu žemiau manęs. Niekur nedirba, todėl mėgsta suktis virtuvėje. Nuolatos atsidaro langą, kad mane nuodytų tuo prisvilusių blynų kvapu. Aš tuo metu stebiu Vacį ir Stepą ir rūkau. Tai nevykėlis – per šitiek metų neišmoko blynų kept.

-  Kiti kaimynai – nepažįstu, bet vieną jau pastebėjau – šlykštūs žmonės.

Vat jų tai nemėgstu, o visus kitus myliu širdingai.