Anapus

Mes visi atsikratėm mirties baimės. Išmetėm iš savo suknistų smegeninių visą jos tragiškumą. Vakarai, praleisti drauge, naktiniai žygiai į kapines, pašnekesiai prie vyno ir žvakių šviesos, literatūra, galiausiai artimų žmonių netektys stūmė mus į susitaikymą. Kai prieš pusę metų Gvidas, vienas iš mūsų, žuvo autokatastrofoje, mes susirinkom naktį prie jo kapo ir, gurkšnodami rausvą vyną kalbėjomės. Apie gyvenimą. Apie mirtį. Apie Gvidą. Mes jutome jo buvimą šalia, tarsi nebūtų nieko atsitikę. O apskritai nieko ir neatsitiko. Gvidas tik pakeitė savo egzistencijos erdvę. Persikraustė į naują pasaulį, naują būtį ar visišką nebuvimą. Vis vien jis visad bus šalia mūsų. Ir nieko čia tragiško.
Po Gvido mirties likom trise: Kuprius su savo keistu įpročiu kilnoti kairįjį antakį, Smerdžas, kurį, net naktį pakėlus, rastum su jo suplyšusiais džinsais ir aš – be komentarų. Mūsų gyvenime nieks nepasikeitė. Vakarais rinkdavomės, kalbėdavomės, vaidindavom idiotiškus spektaklius, paišydavom ant sienų, grindų, lubų, lankydavomės kapinėse, svaigdavom nuo šiurpios jų tylos ir ramybės, kurią drumsdavo tik mūsų neatsargiai užmintos šakelės traškesys ar pašnibždom tariami žodžiai. Bet nė vienas negalvojom apie tai, kad ir mus gali ištikti Gvido likimas. Mes tai žinojom. Tik klausimas kada?
Pastaruoju metu pamėgom griuvėsius - niūrius namus su išdaužytais langų stiklais, žvelgiančiais į pasaulį savo tuščiais, nereginčiais žvilgsniais, su užgriuvusiomis lubomis ir nusilaupusiomis sienomis, su kiaurais stogais ar išvis be jų. Vieną vakarą nuklydom į miesto pakraštį, kur stovėjo keturių aukštų namas - vaiduoklis. Gatvių žibintai stovėjo akli ir dykinėjo neatlikinėdami savo priedermių. Mėnulis klajojo kažkur po dangaus platybes ieškodamas teisybės ir laukdamas progos išlyst ir nušviesti žemę savo šalta, kraugeriška šviesa. Mes ėjom trise. Kuprinėse dzingsėjo pilni buteliai ir žvakės. Žadėjom čia praleisti visą naktį. Į namą pro skylę sienoje lindome paeiliui, mėtydami absurdiškas frazes:
- Sezamai, atsiverk ir te nesudrumsčia tavo apgaulinga ramybė mūsų paklaikusių sielų...
- idant galėtume be skausmo prasibrauti į tavo išpuvusius vidurius…
- idant galėtų ši mūsų šv. Trijulė pagerbti tavo nykų egzistavimą savo nepageidaujamu apsilankymu…
Ir sezamas atsivėrė apnuogindamas savo ir taip jau nuogas sienas, laiptus, grindis, sijas, šiukšlių krūvas pakampėse ir nesamą stogą.
Наша крыша небо голубое, - užbaubė Kuprius atkraginęs galvą ir žvelgdamas į dangumi slenkančius debesų tumulus, į tarpais pro langų kiaurymes sienoje sušmėžuojančią mėnulio pilnatį. Grindys buvo velniškai
prišnerkštos, visur mėtėsi tinko gabalai, plytgaliai, medienos atplaišos, vielų gabalai, šiaip šiukšlės.
- Na, tu mus ir atvedei, tikras Sezamas, - ironiškai pašnairavo į mane likusieji, mes čia lenininę tvarką darysime ar ką?
- Būtų ne pro šalį. Bet kraustomės į laiptų aikštelę, į patį viršų, kur arčiau dangaus ir mažiau brudo…
- …kuo arčiau šventosios dvasios, kur tūno ant debesų, ir visi tuoj pulsim dvasinėn euforijon nuo jos artumos, - užbaigė mūsų šventvagišką maldą Smerdžas.
Taip besišnekučiuodami kilome laiptais, jei tai galima jais pavadinti, aukštyn. Nė viename aukšte nebebuvo grindų-lubų, stirksojo vien tik vienišos medinės sijos, rėmindamos ir dalindamos erdvę tarp sienų į bedugnius stačiakampius. Į viršutinę laiptų aikštelę užkopėme sušilę, sunkiai alsuodami ir lekuodami. Po kojomis žiojėjo praraja, skęstanti vakaro sutemose. Paleidome porą plytgalių žemyn. Peralkusi tamsa negailestingai jas prarijo, į laisvę išleisdama tik duslų bumbtelėjimą. Vėl stojo drumsčiama tik vienišo benamio vėjo ūžesio tyla. Pamažu viską apgaubė sutemos. Dingo aiškiai apibrėžti kontūrai, ryškiau matėsi tik pamėkliškos draugų sulinkusios figūros. Smerdžas ištraukė iš savo kuprinės tris aptrintas žvakes ir uždegęs jas sustatė ant grindų. Magišku trikampiu. Žvakių liepsna tingiai virpėjo išplėšdama iš tamsos menką lopinėlį vietos „po saule”, kuriame susėdę gurkšnojome vyną ir dalijomės kreiziškomis idėjomis. Vynas, gerokai prafiltruotas virškinamųjų filtrų, pamažu skverbėsi į smegenis svaigindamas ir liūliuodamas, nešdamas į neaprėpiamas fantazijos erdves.
Ištuštėjus trečiam buteliui ūmai grįžau į savo kūną. Apie save nemaloniai priminė šlapimo pūslė. Atsistojau. Galva lengvai sukosi. Pramankštinau spėjusias nutirpti kojas ir patraukiau į tamsą pasiėmęs vieną žvakę. Sustojau tarpdurį ir pažvelgiau žemyn. Mano apgirtęs žvilgsnis paskendo tirštoje nežinomybėje. Išsitraukiau cigaretę ir neskubėdamas prisidegiau. Malonus dūmas pakuteno gerklę ir aš žengiau pirmyn. Visada tik pirmyn. Išskėtęs rankas lyg lyno akrobatas smulkiais žingsneliais tipenau siaura sija link lango kiaurymės priešingoje sienoje. Įpusėjus kelią mane sustabdė Kupriaus balsas:
- tu ką, išprotėjai, nori nusisukti sprandą, pagalvok, kiek…- aš atsigręžiau ir praradau pusiausvyrą. Rankos tuščiai sumakalavo ore ieškodamos nesančios atramos. Sija išsprūdo iš po kojų ir pasijutau skrendąs žemyn. Cigaretė iškrito iš prasižiojusios riksmui burnos ir skriejo iš paskos po truputį atsilikdama ir toldama nuo manęs. Viskas vyko lyg sulėtintame kine. Viršuj šviečiančioj durų angoj pasirodė ištįsę draugužių veidai. Staiga kažkas krestelėjo ir viskas dingo, o aš tebeskridau. Tai buvo lyg nuopuolis,
kuris kėlė neįprastus, tačiau jau nebe kūniškuosius pojūčius. Kūnas-nekūnas. Užsilikęs nuo senų laikų apvalkalas, įrėminęs tuščiavidurę erdvę balionas. Nebežinojau ar man bijoti, ar pulti panikon, o gal ramiai susidėjus rankas-nerankas sėdėti ir laukti…Ko? Kažkur girdėjau, kad po mirties žmonės lekia lyg kokiu kanalizacijos vamzdžiu ir išvydę šviesą puola euforijon. Nesąmonė. Aš tik krentu. Mažu pragaran? Ar skaistyklon? Rojus tamsos vaikams ne vieta. Ten nėra šešėlių. Ir ten tikriausiai labai jau popsovai skamba varpeliai ir angelų giesmės. Ir už ką tu mus taip baudi, viešpatie…- su lig tais žodžiais sustingau pilkoje erdvėje. Mano sapaliojimai nutrūko. Galutinė maršruto stotelė, prašome išlipti… Apsidairiau (jei čia tinka šis žodis). Pastebėjau, kad žvelgiu iš karto visomis kryptimis, nebereikia sukioti galvos į visas puses, nes jų kaipo ir nebėra. Laukiau, kol pastebėjau kažką tirštą: nei tai rūką, nei tai debesį. Jis artėjo (ar aš artėjau link jo?). Ši tirštuma skydo ir pamažu įgavo apčiuopiamas, nors ir permatomas formas. Tai buvo milžiniškas rutulys, kurio viduje buvo…gigantiškas kryžius su nukryžiuotuoju... jis kito. Kristų keitė Buda, pastarasis užleisdavo vietą egiptietiškąjam Ra, šį išstumdavo pagoniškasis senelis Perkūnas… nuo jų dvelkė ramybe ir amžinybe. Jutau tai visa savo esybe.
- Kiekvienas pasirenka savąjį išėjimo būdą ir kiekvienas čia sutinkamas kaip to nusipelnęs, ir kiekvienas sau nusilipdo pragarą ar rojų… - abejingai griaudėjo visos dievybės iš rutulio.
- Bet aš netyčia, grindys pasirodė esančios per aukštai…
- Tylėk, žmogau, amžinybės akivaizdoje, nes dabar tu savajame pasaulyje ir dabar tu kūrėjas. Nebėra tau dievo virš galvos ir nebereiks tau daugiau lankstytis ir maldauti, nes dabar tu pats sau susikursi atpildą, gyvenimą ar nebūtį. Dabar tavo valioje ši tabula rasa,
- bet…
- tylėk, žmogau, amžinybės akivaizdoje…nes manoji misija jau baigta, jau pasėjau sėklą ir tik nuo tavęs dabar priklauso, ar leisi jai suvešėti, ar paliksi džiūti nežinomybėje… dabar tu kūrėjas ir tavo valioje visi pasauliai, kuriuos susikursi. Aš grįžtu, nes manęs dar laukia paklydusios sielos…- sulig tais žodžiais dievas-miražas-būtis-visa ko esmė - … išskydo ir dingo taip pat netikėtai, kaip ir buvo pasirodęs, palikęs manyje vien sumaištį ir nuostabą. Visą gyvenimą kūriau savyje mažulytį pasaulėlį kuris buvo tik man. Niekad nebūčiau pagalvojęs kad tai gali įgauti kūną…
Ar tai mano rojus?
Ir tarė dievas-kūrėjas-aš:
- tebūnie beribė fantazija…
1998 07 01