Postpunk`o dienoratis. Pradžių pradžia...

  Iš pradžių buvo chaosas. Šioje klampioje ir beprasmėje terpėje užgimė Anarchizmas. Punkai, jo angelai šaukliai pasakė:
- Mes esame!!!
Tai įvyko per naujus metus ir pirmoji šventinė eglutė buvo kosmopolitiška ir margaspalvė punko skiauterė. Bet manęs ten nebuvo.
Po to viskas stojo į savo vietas. Natūraliai. Gimė Jėzus, nes to reikalavo žanras. Į pasaulį atėjo ramybė Jūsų namams ir sieloms. Gėris ir meilė apsireiškė kartu su aušra. Bet manęs ir ten nebuvo.
Jėzaus mokymas, paveiktas žudančios radiacijos mutavosi į Bažnyčią, nuo kurios padvelkė šalčiu ir žmonių širdys išgirdo blogio šnabždesį. Inkvizicijų laužai drebino pasaulį. Viduramžių dvasioje aš vis dar neįgavau jokio pavidalo. Manęs dar nebuvo.
O kai žmonės visko persisotino, pagalvojo: „gana!” ir sekundės erdvėje blykstelėjo Tuštuma. Ji užgimė, audringai praskriejo pro gyvenimą ir užsikonservavo agonijoje. Ir tada pasakiau:
- Aš esu!
Bet manęs niekas neišgirdo, nors sąmonėje tai nuskambėjo didingai. Tai buvo pirmoji protinga mano mintis įgavusi kūną, kurio vardas - suvokimas. Tuštuma pagimdė savo auką ir paleido ją į „zoologijos sodo” narvą, o lentelėje prie jo nebuvo užrašyta nieko. Nes to ir nereikėjo.