šiltai vasariška diena

Tą šiltai vasarišką dieną paplūdimyje. Vaikas statė smėlio pilį. Tą dieną, tokią vasariškai šiltą, paplūdimyje. Ledų pardavėjas siūlė saldumą. Tą tokią dieną, kuri buvo vasariškai šilta, vaikas žaidė su jūra. O aš nesupratau, kodėl tu tyli ir klausiamai žiūrėjau į miražinę jachtą jau prie svetimo kranto. Kirai klykė. Jie norėjo ledų? Buvo taip karšta, kad vaikščiojom greit. Labai. Svilo padai. Stebiu kirą. O gal čia žuvėdra? O gal varna? Nesimokiau ornitologijos. Jam taip pat svyla.
Jis bėgioja sparčiai ir snapu tampo kaži ką lesamo. O jei netikėtai užspringtų? Ar kas nors pultų jo gelbėti? Ar kas pribėgęs masažuotų jo vos įžiūrimos širdies plotą? Ar oro papūstų į snapą? O vaikas pastatė pilį. Be baseino. Nusprendė iškasti gilų šulinį kiemo pačiam vidury. Kasė kasė kasė. Tą  šiltai vasarišką dieną jis kapstė paplūdimio smėlį. Kasė. Smėlis vis glitesnis. Vis slenka šulinio briaunos. Jis plečiasi. Tą dieną, tokią šiltai vasarišką, pilies sienos ėmė smukti iš lėto. Aš stoviu ir žiūriu pro petį, kaip vaikas pamažu traukia ranką iš po smėlio. Jo delne delnas. Visai toks pat. Aš padedu jam atsistot. Vaikas nepaleidžia rankos. Aš kartu su juo traukiu tokį patį. Tu atitipeni abejingai, bet vis dėlto padedi. Tą šiltai vasarišką dieną visi kartu susikibę iš po paplūdimio ištraukėm kiekvienas po save. Nebegyvus, deja. Mus saldžiai sulesė paplūdimio paukščiai. Kielės.