Ieškotoja. Nesugrįžusiųjų miestas

Ėjo jie gerą valandą. Mergina jau abejojo ar jis bent žino, kur yra ta Skylė, nes keletą kartų teko grįžti nuo kur pradėjo, o vyrukas vis kažką vapėjo sau panosėje. Pagaliau netikėtai jis sustojo ir atsigręžęs piktdžiugiškai šyptelėjo bei mostelėjo ranka, į be langų ir durų namą, pačiame tvirtovės pakraštį.
– Sveika atvykusi į Skylę!
Namas buvo raudonas, nulipdytas iš molio, pamatus lipniai apkibę laukinių rožių krūmai, o sienos negrabiai aptaškytos juodais dažais. Priminė pritrėkštus nelaimėlius vabzdžius. Mergina dirstelėjo į išsišiepusi vyruką.
– Jei neklystu, skylės turi įėjimus ir išėjimus, o čia matau tikrą spąstų lizdą.
Vyras kikendamas nulingavo prie dešinio namo kampo ir tik įdėmiai apsižvalgęs ėmė pašėlusiai daužyti į žemę. Išpūtusi akis, palengva artėjo prie naujojo pažįstamojo ir sustojo tik tada, kai netikėtai iš žemės išniro žmogaus galva. Ši primerkusi akis nuo saulės pažvelgė į vyruką po to į merginą.
– Po velnių, Tomai, juk ką tik išbildėjai iš čia! Ir kas čia su tavimi per paukštė? A?
– Įleisk, Kurmi, kol dar niekas nepamatė!
Nespėjusi atsitokėti nuo vaizdo, mergina jau buvo įstumta į ankštą ir velniškai tamsią landą po žeme. Nosį sukuteno sausos dulkės, o durpių ir pelėsių kvapas spėjo įsigerti į drabužius bei plaukus. Nieko nematydama statė kojas kol šios paliesdavo girgždančias atramas, rankos instinktyviai ištiestos priekyje. Leidosi geras penkias minutes, o mintyse keliautoja skaičiavo laiptelius, kai pasiekė 44, koja palietė tvirtą žemę. Vis dar ištiesusi rankas ėjo tiesiai, kol neapsikentusi šūktelėjo:
– Kaip jūs po galais matote, pone?
– Panelyt, aš esu tamsos žmogus, neveltui mano pravardė Kurmis. Leisk aš tau padėsiu.
Nespėjusi pasipriešinti, ji jau ėjo įsikibusi į parankę vyrukui, kurį pažinojo penkias minutes. Iš kito jo šono ėjo Tomas. Jiedu apie kažką karštai diskutavo, jai negirdėtu dialektu. Netikėtai Kurmis sustojo ir vėl nespėjus merginai sureaguoti, buvo suspausta stiprių rankų ir iškeltą į orą.
– Ačiū tau, mergaite, ačiū! Valetas mano vienintelis sūnėnas. Nuo šiol tu laukiama mano namuose ir Skylėje, o jei reikės pagalbos, tai mano vyrai tau padės!
– Aš čia, kad atsiimčiau iš jūsų sūnėno skolą.
Ji lyg ir pajuto jo linktelėjimą kaip sutikimo gestą, bet nebuvo tikra, nes vis dar skendėjo aklinoje tamsoje.
– Kuo tu vardu, mergaite? – nutraukė Tomas tylą.
– Džo Blek.
– Iš tavo akcento supratau, kad esi pašalietė, bet dar tokio juokingo dialekto nesu girdėjęs, – toliau kamantinėjo vyras.
– Taip aš nevietinė. Šiandien atvykau į tvirtovę. Esu labai iš toli, ponai. Labai toli. – paslaptingai nutęsė.
Po šių žodžių vyrai sustojo ir Džo pajuto kaip Kurmis ją švelniai stumteli prie sienos. Na ji taip manė, bet pasirodo atsidūrė kažkokioje judančioje kabinoje. Pajuto kaip abu įžengė iš paskos. Kurmis buvo paleidęs jos ranką, tad Džo teko atsargiai atsiremti į kabinos sieną. Pasigirdo tylus dzingtelėjimas ir spragtelėjimas.
– Tai liftas, – sukuždėjo Tomas, kai Kurmis paspaudė sienoje plokščią mygtuką ir nedidelė kabina sudrebėjo.
Viduje neryškiai įsižiebė raudona šviesa ir mergina pagaliau pasijuto savo kailyje. Liftas dar kartą sujudėjo ir ėmė leistis žemyn. Pagaliau ji aiškiai pamatė Kurmį, kuris buvo atsišliejęs į sieną priešais ir šypsojosi jai. Vidutinio amžiaus vyras su garbanotais juodais plaukais, juodais bridžais, ilgais rudais mokasinais ir plačiais, geros kokybės marškiniais.
– Dabar suprantu, kodėl ją vadinate Skyle. Ir liftas. Sumanu. Ar tvirtovės valdininkai tokie griežti, kad reikia taip giliai slėptis?
Tomas paniuro, Kurmiui nuo veido dingo lengvabūdiška šypsenėlė. Džo aiškiai pajuto atmosferos atšalimą ir nesuprato, ką pasakė ne taip.
– Atleiskit aš...
– Seniau tvirtovėje linksmintis galėdavai laisvai ir nevaržomai, kol neatėjo nauja taryba. Pirmiausiai jie įvedė didelius suvaržymus pasilinksminimo vietoms, sukūrė daugybę įstatymų ir nuobaudų. Bet tai nepadėjo. Tada jie nutarė pamokyti, kad visi įsidėmėtų, kas gali nutikti, jei jų neklausys. Jie pasirinko kilmingą poną, – balsas virptelėjo. – Jį slaptai nukankino, o kitą dieną visi tvirtovės piliečiai pamatė rezultatus. Vyras buvo pakabintas prie pagrindinių vartų.
Mergina užsičiaupė, bet jai knietėjo paklausti.
– Jis buvo mano jaunesnysis brolis.
Kurmio žodžiai aidėjo galvoje, o dar neseni įvykai atvėrė skaudžius priminimus. Tačiau ji dar turi galimybę susigražinti Setą, o šis vyras nebe.
– Užjaučiu. Patikėk aš žinau, ką tu išgyveni. Esu čia, kad susigražinčiau man brangų žmogų.
Liftas girgždėdamas sustojo, Tomas atstūmė apsauginę pertvarą ir Džo iškart išgirdo šurmulį, muziką, ir juoko klegesį.
– Skylė jūsų paslaugomis, madmuazele Blek! – riktelėjo Tomas ir stipriai paplekšnojo per nugarą.
Kurmis atlaidžiai truktelėjo pečiais ir paėmęs už rankos kaip vaiką nutempė į Skylės linksmybes. Jie ėjo neilgu tuneliu, kurio sienos nukabinėtos nespalvotais portretais, o grindys išklotos blizgančiomis plytelėmis. Palubėse kabėjo žibalinės lemos su įvairių atspalvių gaubtais. Tai suteikė praėjimui jaukumo ir žaismingumo. Salių buvo penkios ir trys barai. Trys su stalais, dvi su pavieniais staliukais. Laisvas plotas skirtas šokėjams. Viskas buvo perpildyta ir dar su kaupu laukė prie baro.
– Tie portretai, tunelyje, tai žmonės, kurie padėjo įkurti šią vietą.
– Nuostabu.
Besižvalgydama nepastebėjo kaip atsirado prie atokios nišos. Tomui atitraukus užuolaidas, mergina išvydo vyrą. Valetas. Jis apstulbęs pašoko ir bokalas nukrito ant žemės. Šalia sėdėjusi blondinė susiraukusi nužvelgė Džo ir nepatenkinta tuo ką išvydo sušnypštė. Bet pastebėjusi Kurmį pašoko kaip įgelta.
– Glena, grįžk prie darbo! Ir pakviesk Jūrą, – paliepė vyras.
Ši išėjo nenoriai. Valetas vis dar stovėjo, kai kiti susėdo. Supratęs kaip apsikvailino lėtai susmuko ant suolo.
– Mano, berniuk, matau nustebinau tave! – patenkintas nusikvatojo Kurmis ir pasirodžius Jūrai užsakė visiems po sočius pietus ir šalto gėrimo.
– Mes judu trumpai paliksime, – pasakė stodamiesi vyrai ir dingo už užuolaidų.
– Atėjai skolos? – sušnibždėjo Valetas, kai liko vieni.
– Taip. Ieškau žmogaus. Man reikia pačio geriausio, profesionaliausio ir nuožmiausio. Man reikia specialisto įsilaužimui. Ir visų, kurių klausinėjau minėjo vieną vardą. Saliamonas.
Valetas kruptelėjo, bet pasislinko dar arčiau.
– Dieve, moterie, ar  tu žinai kas tai per žmogus? Ne tiksliau jis nežmogus!
– Bet jis geriausias, man tokio ir reikia.
– Aš tau galiu rekomenduoti ką tik nori, bet suprask Saliamonas netinka! Jis geriausias, tai pripažįstu, bet jis negailestingas žudikas ir...
– Aš noriu jo. Man nerūpi jo praeitis, man reikia tik jo įgūdžių.
– Jis...
– Ar žinai kas yra Nesugrįžusiųjų miestas?
Jaunasis vyras neslėpdamas sudrebėjo. O taip jis žinojo, kas tai per miestas. Visi kas gyva žinojo. Nuo pat ankstyvos vaikystės buvo pasakojama mistinės pasakos apie šį miestą. Jos buvo šiurpios ir ne pagražintai žiaurios. Vyresnieji neslėpė, kad tai ne mitai, atvirkščiai, kalė, kad jos gryniausia tiesa. Valetas taip buvo užsikrėtęs tuo miestu, kad net perskaitė visas knygas ir rankraščius apie jį. Senelė turėjo reto egzemplioriaus istorijų knygutę, kurią vaikinas turi iki šiol. Tačiau susidomėjimas Nesugrįžusiųjų miestu seniai praėjo, o dabar vėl jį paminėjus, visi pasakojimai iškilo į paviršių.
– Matau, kad žinai, – tarė patenkinta Džo. – Saliamonas man reikalingas, kad padėtų ten įsigauti ir ištrūkti.
Vyras pažiūrėjo kaip į pamišėlę ir ėmė neigiamai purtyti galvą. Nežinojo, kas blogiau: žudikas ar miestas į kurį patekti lengvą kaip pereiti gatvę, o grįžti neįmanoma. Nevienas nuotykių ieškotojas ten padėjo galvą.
– Kam tau tai? Nusibodo gyventi?
– Neklausinėk. Man reikia Saliamono, o tu padėsi pas jį patekti ir jį ištraukti.
Po šių žodžių stojo mirtina tyla, kurią trikdė besilinksminantys žmonės anapus užuolaidų.
– Pakalbėjot? – pasirodė Kurmio galva tarp užuolaidų ir kai Džo linktelėjo, su Tomu įgriuvo vidun.
Įkandin įėjo Jūra su valgiais. Kvapai pasklidę po uždarą nišą net stipriausiąjį galėjo parklupdyti ant žemės, o Džo nesitikėjo, kad buvo tokia išalkusi. Nuo tada, kai pateko čia, maistas jai mažiausiai rūpėjo, bet kaip gerą vėl jausti burnoje sultingą, tikrą naminį maistą! Ji valgė nesivaržydama, o Tomas pasakojo įvairių nutikimų, kai tik Skylė pravėrė duris. Jie juokėsi, o maistas ir gėrimai nesibaigė, tačiau mergina matė, koks Valetas įsitempęs po judviejų pokalbio. Turbūt laiko ją pamišėle ir jo nekaltino. Džo nedaug girdėjo apie Nesugrįžusiųjų miestą, nenorėjo per daug klausinėti, nes po to seks smalsūs žvilgsniai, o vėliau gandai. Ji žinojo, kad jei per daug smalsausi, jie supras ko sieki ir ims prieštarauti, mėgins sulaikyti, nes ką tokia jauna mergina sau galvoja. Ji žinojo, kad daug narsuolių padėjo galvas dėl ten paslėptų lobių. Tai ir buvo visų masalas, bet Džo ne to reikėjo. Ji buvo įsitikinusi, kad vienas iš penkių ieškomų daiktų yra ten, nes jį pavogęs asmuo, seniau valdė tą miestą. Tačiau nebuvo įsitikinusi, nes šis turėjo dar keletą valdų. Džo tikėjo, kad miestas, kuris toks pavojingas idealiai tiko lobiams slėpti, taip pat ir pavogtajam iš šeimininko. Mergina tik nežinojo, kuris iš penketo. Galėjo būti bet kas: kortos, lazda, karūna, šachmatų lenta ar skrynia su palaikais. Bet svarbiausia dabar įtikinti Valetą, kad padėtų išlaisvinti Saliamoną.
– Žinot, kai judu čia burkavote, – Tomas sukikeno ir mirktelėjo akį, – Į Skylę atėjo tikrai retas egzempliorius! Net neįsivaizduoju kaip ji čia pateko.
– O ne, – tyliai sudejavo Džo. – Ar ji blondinė, tokia velniškai bjauri, kad vyras net spygteltu?
– Dievaži ne! Na taip ji blondinė, bet veidelis kaip angelo! – užčiulbėjo Kurmis.
Kažkas čia ne taip. Džo buvo įsitikinusi, kad ją atsekė Fifa, bet kad vyrai suoktų apie ją kaip apie angelą, o ne pragaro išperą, kuri pasiųsta gąsdinti vaikų, sako du dalykus: pirma vyrai visiškai girti ir neprimato, antra čia kažkas ne taip. Atsistojusi, atsiprašė ir nuėjo į pilnas žmonių sales. Toli eiti nereikėjo. Galima daryti ir trečią prielaidą, ji pati girta ir protas kūrė netikėtus vaizdus, nes tai ką matė akys buvo pats keisčiausias reginys. Tai tikrai buvo jos tarnaitė. Apsupta pustuzinių vyrų, o vienam sėdėjo net ant kelių. Jos išvaizda pasikeitusi, vyrai persūdė lygindami su angelu, bet dabar panašėjo į žmogų, o ne į zombę. Nors akys liko išsprogusios, oda balta gal net pamėlusi, bet darkančių žaizdų nebebuvo, ranka savo vietoje.
– Tu ją pažįsti? – paklausė Valetas atsekęs iš paskos.
– Ji mano tarnaitė, tik... nesvarbu, vėliau išsiaiškinsiu. Klausyk, ar padėsi man patekti į kalėjimą? Toliau aš pati susitvarkysiu.
– Matau, kad esi ryžtingai nusiteikusi. Į Hefaisto laboratoriją du kartus per metus plaukia barža su naujais kaliniais, taip pat juo plaukia asmenys į varžytines, norintys nusipirkti kalinį.
– Kam?
– Juos padaro vergais ir dažnai įdarbina kalnų kasyklose, anglies šachtose ar akmens skaldyklose. Iki gyvos galvos.
– Na štai ir radom kaip patekti į kalėjimą! O Saliamoną aš nupirksiu.
– Ne taip lengva, mergaite. Į baržą ne bet kas gali įlipti, o Saliamono nebus per varžytines. Ten statomi, tik menkai nusikaltę kaliniai, o Saliamonas žudikas ir netik. Norint gauti bilietą į baržą turi turėti geras rekomendacijas iš kokio gerai žinomo pono. Be to, hm tavo žudikas nuteistas mirties bausme.
Džo užsimerkė iš nevilties. Nesitikėk, kad viskas eisis kaip sviestu patepta, mergyt!
– Bet nesijaudink, – tyliai sušnibždėjo prie ausies, – Aš savo skolas visada gražinu. Apsigyvensi čia.

Ir jis gražino. Su kaupu. Dvi savaitės praėjo kaip dvi dienos. Pirmąją savaitę Valetas gavo bilietą į baržą. Džo nekamantinėjo kaip jis tai padarė, nors įtarė. Kontrabandininkai arba klastotojai. Pinigai viską palengvino. Džo nesnaudė, ji apgalvojo visas situacijas, jei reikalai komplikuotųsi ir tam ruošėsi. Fifa su Borisu buvo užrakinusi sandėliuke, kai tai darė, Kurmis ir Tomas buvo pasibaisėję. Jiedu abudu su malonumu siūlėsi pagloboti tarnaitę ir šunį, bet užsiminus apie puskvaišę zombę ir nevykėlį vaiduoklį, jie mandagiai pasišalino. Vieną dieną, kai Džo apžiūrinėjo drabužius, parduotuvėlių vitrinose, ją pastūmė vaikigalis, kuris jai nespėjus susigaudyti dingo. Grįžusi kelionių krepšyje rado žemėlapį. Saliamono kalėjimo planą. Šis buvo išpaišytas ant išdirbtos pageltusios odos, o kalėjimo plano konstrukcijos kontūrai stipriai išblukę. Kalėjimas buvo 40 aukštų akmeninis siaubūnas. Planas grubus, atrodė, skubiai braižytas, pašykštėta detalių, tačiau svarbiausi dalykai nurodyti. Merginos džiaugsmui, kiekvieno kalėjimo aukšte buvo pažymėta sargybinių postai. Net keli slapti tuneliai, bet gal jie žinomi, o postai seniai pakeitę vietas. Buvo dar vienas dalykas. Tai raudonas kryžiukas, vienos kameros centre. Plano kampe, kur paaiškinti visi ženklai, kryžiukas reiškė Saliamono buvimo vietą. Džo nemėgo rizikuoti, bet planą gan gerai išstudijavo ir mintyse užfiksavo. Ji parodė Valetui, ir jiedu dar kartą viską išstudijavo.
– Neįsivaizduoju, kas tau jį davė, bet tas asmuo kažko siekia. Be to nežinom ar jis tikras, tad geriau juo nepasikliauti.
– Aš tą patį pagalvojau, – nusižiovavusi pasirąžė.
– Eime miegoti, jau po trečios, – pastebėjęs, kad ši jau beveik knapsi prie stalo pakilo.
Džo nesipriešino ir atsistojusi pasuko link laiptų į savo miegamąjį.
– Ar jau nusprendei ką vilkėsi per kelionę?
– Taip, rytoj, tai yra šiandien nueisiu į vieną parduotuvę. Nusižiūrėjau suknelę ir prašiau siuvėjos pataisyti, nes man per didelė.
– Geriau išsimiegok, ir pasiusk Fifą jos parnešti. – draugiškai pasiūlė.
– Ne! – pasibaisėjusi suklykė, kai mintyse iškilo tarnaitės vaizdas ir ką ji daro su jos pirkiniu.
– Aš tik pasiūliau, – burbtelėjo dėl tokios jos reakcijos.
– Nepyk, esu pervargusi, o be to tu nepažįsti Fifos. Labanakt.

Kitą dieną ji pramiegojo, o kai pabudo, saulė jau leidosi. Suprato pažiūrėjusi į laikrodį. Prisiminė, kad siūvėjai buvo prižadėjusi iki pietų ateiti pasiimti suknelę ir susimokėti. Sudejavusi apsivertė ant pilvo ir pakiško galvą po pagalve. Dar viena savaitė iki beprotiško sumanymo. Ji ėmė dvejoti, o jeigu... su trenksmu į sieną atsilapojo jos miegamojo durys ir pasigirdo triukšmingas lojimas bei indų barškėjimas. Pakėlusi pagalvės kraščiuką pamatė kaip Borisas lekiodamas ratu mėgino sugauti savo uodegą, o priešais ją stovėjo Fifa su indais nukrautu padėklu. 
– Nejau tu nujauti ir kada aš pabundu? – sušnibždėjo Džo ir nuspyrusi antklodę atsisėdo turkiškai lovoje. – Ir ką čia man atnešei?
Ji niekada neatsakydavo, apskritai nekalbėdavo, o štai Borisas išgirdęs šeimininkės basą puolė link jos. Džo greitai pašoko ant kojų.
– Stok, Borisai! Negalima!
Vaiduoklis suinkštė ir padėjęs letenas ant lovos ėmė nesustodamas kaukti. Tik dabar mergina pastebėjo, kad šuo šlapias ir kvepia jai gerai pažystamu muilu.
– Tu maudei jį su mano muilu?! – užriko Džo ant Fifos, o ši stovėjo kur stovėjusi ir nerodė jokių jausmų.
Jausdama, kad tuoj praras savitvardą, Džo čiupo jos laikomą padėklą ir truktelėjo į save, bet tarnaitė nepaleido. Indai įspėjamai sudrebėjo, kai kurie susiūbavo.
– Duok juos man ir nešdinkis!
Ji bandė dar kartą truktelti ir nespėjo sureaguoti, kai Fifa paleido. Iš netikėtos inercijos Džo plumptelėjo atgal ant lovos, o padėklo turinys pasklido į orą. Lėkštė su kiaušiniene sukrito jai į sterblę, bandelės pasklido po lovą, vaisiai nuriedėjo grindimis, o karštas kavos puodelis stuktelėjo zombei ant galvos. Borisas pagilino baritoną ir jo kaukimas panašėjo į vilkų staugimą per pilnatį. Galiausiai į kambarį įlėkė persigandęs Kurmis, o jo rankoje blizgėjo dvivamzdis šautuvas. Pamatęs situaciją sustingo kaip mietas, o akys ėmė lakstyti po kambarį, kur per penkias minutes viskas virto chaosu. Borisas nustojo staugti.
– Atleisk, Džo, išgirdau didelį triukšmą ir prisiekiu girdėjau vilko kaukimą ir... kas čia nutiko?
– Išvesk abudu tučtuojau!!! – gana ramiai paprašė, bet jos balsas lūžinėjo, o kairysis vokas trukčiojo.
Kurmis supratęs, kad tuoj gali įvykti isterijos priepuolis, greitai pribėgo prie kava aptvilkytos Fifos, apkabino per juosmenį ir pakėlė, prie durų dar švilptelėjo šuniui. Šis prieš nubėgdamas smarkiai pasipurtė ir šalti vandens lašeliai paskandino Džo, ir jos lovą. Dar kiek padvejojęs užšoko ant lovos,  stvėrė iš merginos stebės atšalusią kiaušinienę. Pagaliau durys tyliai užsivėrė. Džo lėtai išlipo ir nutipeno šaltomis grindimis iki vonios. Kambarys tamsus, tik kelios žvakės, bet to pakako, kad mergina pamatytų paruoštą ir garuojančią vonią. Garų tumulai kilo, aprasojusios sienos ir lubos žibėjo rasos karoliukais. Nusimetusi suteptus naktinius sliuogte įsliuogė į vonią, kuri buvo žalvarinė su kojelėmis. Skylės pamatus sudrebino Džo riksmas. Šnypšdama išlipo iš vonios, o jos kūnas buvo aplipęs šuns plaukais.
– Prisiekiu, kai viskas bus baigta, užsirašysiu pas psichiatrą. Ir kodėl aš? Kodėl aš visada traukiu visokius puspročius? – vis niurnėjo, kai valė vonią po Boriso maudynių.

Nusileidusi į apačią, rado visus susėdusius prie stalo. Salės buvo keistai tylios ir tuščios, kėdės apverstos, ir padėtos ant stalų. Kvepėjo kažkuo saldžiu, Džo sugurgė pilvas. Trejetas vyrų susispietę tyliai tarpusavyje dėl kažko pykosi. Fifa sėdėjo tiesiai ir ramiai spigino kažkur jiems virš galvos, o Borisas miegojo prie neužkurto židinio. Mergina spėjo žinanti apie ką jie taip diskutavo. Ji leidosi tyliai, bet pastačiusi ant paskutinio laiptelio koją, šis sugirgždėjo. Šešios poros akių susmigo į ją.
– Džo, ar tai tiesa? – be užuolankų paklausė Kurmis, jam tarpuakyje metėsi rūpesčio raukšlelė.
– Kas tiesa? – atsargiai rinkdama žodžius paklausė, bet pamačiusi Valeto žvilgsnį, suprato, kad jiedu viską žino.
– Neužkalbinėk mums dantų, mergyt, – suurzgė Tomas, – Mes viską žinome.
– Jei žinote viską, tai kam manęs klausiate?
– Po velniu, ar žinai, koks pavojingas Nesugrįžusiųjų miestas?! Niekas! Girdi, niekas nelieka gyvas, kas įžengia į tą pragarą!
– Ačiū už rūpestį, bet tai mano reikalas. Nejau galvojate, kad savo noru eičiau į mirtį? Man labai svarbu ten nusigauti, nuo to labai daug kas priklauso. Iš kur judu sužinojote? Valetas davė žodį, kad niekam neprasitars.
– Oi, mergyt, tai jokia paslaptis! Visa tvirtovė žino. Žmonės negali patikėti, kad kažkokia mergina ryžtasi tam! Visi mano, kad darai tai dėl lobių, netgi vyksta lažybos. Mudu su Kurmiu bandome iškvosti šį pienburnį, bet tas nepasiduoda nors tu ką!
Džo šyptelėjo ir prisėdo šalia. Valetas mirktelėjo ir pripylęs saldžiojo gėrimo padavė.
– Tai nepasakysi mums ką žadi daryti? – liūdnai pažiūrėjęs konstatavo Kurmis ir užsidegė ploną cigaretę. – Fifa parnešė tau suknelę. Kadangi tu miegojai, o Valetas prasitarė, kad esi užsisakiusi, tai pasiuntėme ją.
– Tai... – nuvijusi visus galimus baisius vaizdinius pažvelgė į tarnaitę, – puiku. Hm gal galėčiau į ją žvilgtelėti?
– Yra viena problemėlė, – lėtai prabilo Tomas, – Fifa paketą kažkur paslėpė, kad ir kaip ją kamantinėjome, ji tyli. Ar ji kada nors kalba?
Džo neigiamai papurtė galvą ir piktą žvilgsnį smeigte įsmeigė į zombę. Tarnaitė nė nekrustelėjo. Puiku.
– Ponai, gal jums reikalinga kiek pamišusi, bet visiškai nekenksmingos tarnaitės, – meluodama slapčia  sukryžiavo pirštus ir pažvelgė nutaisiusi nekaltą žvilgsnį, – ji kiek kvailoka, bet kiek palaužius liežuvį pavyksta įkalbėti padaryti ruošos darbus. Ji nėra užgaidi, beveik nevalgo, o jei kas, pati susimedžioja, nemiega, tad gali jums ką nors pasergėti. O paskutinis štrichas, ji zombė. Nemirštanti, taigi ilgaamžė.
Kurmis, Tomas, Valetas susižvalgė ir garsiai prapliupo juoktis. Juokėsi nesustodami dešimt minučių. Džo tuo tarpu nuėjo į virtuvę, įsidėjo apetitą keliantį troškinį, įsipylė arbatos ir grįžo prie vyrų. Jie dar juokėsi. Tada ji ramiai pavalgė, išgėrė arbatos. Tomas slapčia nusibraukė juoko ašaras, Kurmis sėdėjo susiėmęs už geliančio šono, o Valetas purtydamas galvą vis kikeno.
– Tai kaip?
Jie vėl pradėjo juoktis. Galėčiau užsiimti juokdarės amatu. Mergina nutaisiusi nuobodžiaujančią miną, atsistojo ir pasuko prie lifto. Uždara erdvė ėmė spausti, tad pasižvalgys po tvirtovę, pasiklausys naujienų. Fifa nusekė iš paskos. Borisas pasirąžė ir liuoktelėjo iš paskos vos neparversdamas tarnaitės tarpduryje.
Miestas skendėjo šiltoje vakaro prieblandoje, tad Džo ėjo palengva. Borisas glaudėsi aplink kojas ir mergina nejučia ėmė jį glostyti. Tai buvo pirmas kontaktas tarp šuns ir šeimininkės. Vaiduoklis net salo nuo masažuojančių ir švelnių judesių. Fifa sėlino kiek atsilikdama, nuleidusi galvą.
– Žinai, Fifa, aš taip ir neturėjau laiko tavęs paklausti, kaip sugebėjai susitvarkyti veidą.
Tarnaitė neatsakė. Džo nesistebėjo. Ji toliau glostė Borisą ir kalbėjo monologu.
– Dabar, kai turi visai pakenčiamą išvaizdą, galėtum ir vyrą susirasti, žinoma, jam geriau tavęs dienos šviesoje nematyti, bet tu tik pagalvok! Gyventum sėsliai, nebereiktų blaškytis po pasaulį ir sekti man iš paskos. Pagalvok, Fifa.
Mergina sustojo ir atsisuko, kol tarnaitė prisiartino. Džo kritiškai ją nužvelgė. Jos akys sustojo ties išsipūtusia apsiausto kišene. Susiraukusi ir truputį susidomėjusi ji įkišo ranką ir palietė šaltą kažkokio daikto paviršių. Fifa nesipriešino, kai Džo ištraukė juodą metalinę plokštelę. Tai buvo vizitinė kortelė, kurioje tebuvo, baltomis raidėmis parašytas, moteriškas vardas – Helena. Kraštus puošė gražūs gėlių ornamentai. Apvertusi kitą pusę sublikčiojo užrašas: „GROŽIO TAISYTOJA“. Iš kišenės iškrito baltas popierėlis ir būtų dingęs tarp kanalizacijos grotų, bet Džo buvo greitesnė. Išlyginusi raukšleles pamatė, kad tai kvitas, iš salono „GROŽIO TAISYTOJA“. Kvite buvo parašyta kokios rekonstrukcijos atliktos jos tarnaitei ir kiek kiekviena kainavo. Pamačiusi galutinę sumą už paslaugas, mergina keiktelėjo. Nesakiusi daugiau nė žodžio apsisuko ir paspartino žingsnį, tikėdamasi taip apmalšinti užplūdusį pyktį. Už tokius pinigus buvo galima nusipirkti puikiausią laivą, o iš kur jų Fifa gavo nenorėjo nė žinoti. Gal pardavė kokią savo kūno dalį ar organą? Tai visada pelningas verslas. Aišku tik viena, smegenų ji nepardavė. Paprasčiausiai jų neturėjo.

Džo kilo su aušra. Barža išplauks po aštuntos ryto, bet mergina nenorėjo rizikuoti ir ką nors praleisti. Ji buvo pasiruošusi ir paskutiniąsias tris dienas šį ritualą kartojo, kol įsiminė viską, kad net naktį pažadinta galėtų viską be jokio vargo pakartoti. Buvo tik viena problema. Fifa vakar gražino suknelę ir Džo nudžiugusi ją padėjo supakuotą į spintą. Iki pat šiandienos nė nenumanė, kokia staigmena  jos laukė ir kai išpakavusi pamatė, Fifą smaugė tol, kol ją plėšte atplėšė Kurmis su Valetu. Šiems kiek sutrikusiems vyrams paklausus kas nutiko, Džo užlėkė laiptais į viršų ir nusileido po dešimties minučių pasislėpusi po gražiu, šiltu kelioniniu apsiaustu. Praskleidusi jį, abu vyrai garsiai švilptelėjo ir nesigėdydami rijo akimis viską, ką suknelė išryškino ir paryškino. Suknelė akinančiai raudonos spalvos su juodais nėriniais. Pradedant korsetu, kuris suspaudė tai ką reikėjo ir iškėlė, tai ką Džo mėgino paslėpti. Trumpas nė kelių nesiekiantis sijonas buvo pūstas, apačią gražiai margino juodi, nerti nėriniai. Kojas puošė tinklinės, juodos kojinės, o varstyti ilgaauliai, aukštakulniai batai, Džo padarė dar aukštesnę. Čia buvo ne jos užsakyta suknia. Čia buvo prostitutės darbužėliai.
– Atrodau kaip kekšė! – putodama vaikščiojo pirmyn ir atgal.
– Atrodai labai erotiškai, – paprieštaravo Valetas vis neatitraukdamas akių nuo Džo nesąmoningai siūbuojamų klubų.
– Taaaip... – neryžtingai įsikišo Kurmis neatitraukdamas akių nuo iškilusios krūtinės.
– Ei, – spragtelėjo pirštais jiems prieš nosį įpykusi mergina ir užsisiautė apsiaustą.
Vyrai sunkiai nurydami seiles atsiduso ir pagaliau sugrįžus blaivioms mintims kur ir dera, pažvelgė į įpykusią Džo.
– Dieve, tu man tinki į dukras, o galvoje kuriasi gašlios svajonės! – pasiskundė Kurmis. – Man reikia šalto dušo. Labai šalto, – burbtelėjo prieš nueidamas.
Mergina kiek atlyžo ir išspaudė šypseną.
– Džiaugiuosi, kad nesu tavo dukra.
Vyras tik purkštelėjo ir dingo už medinių durų.
– Čia gali būti tavo koziris, mergužėle. Nuo tokio vaizdo visi vyrai kris po kojomis ir pildys visus tavo norus. O kalėjimas tai puiki vieta. Ten vyrai karštos moters nėra ilgai matę. Apskritai jokios moters ištįsus ilgus metus!
– Pats paminėjai, Valetai, kad ten KALĖJIMAS! Su tokiais skudurais nė kojos ten nekelsiu! Gyva neišeičiau.
– Duodu dešinę ranką nukirsti, kad šie drabužėliai tau padės nupirkti Saliamoną, – nenusileido vaikinas.
– Kokie darbužiai ir kas tas Saliamonas? – pasigirdo pasirodžiusio Tomo balsas. – Tikiuosi ne apie tą baisų žudiką kalbate? Girdėjau jam šiandien mirties bausmės vykdymas.
Valetas davė ženklą ir Džo atsidususi vėl praskleidė kelioninį apsiaustą.