angelui

o, mano angele, užmigusių peizažų akimis,
pažvelk į saulėtą vietovę – mano širdį,
ateik, atbėk, atskrisk joje sušilti,
mieguistas angele, peizažų akimis.

o, mano angele, audros aplaužytais sparnais,
prašau, nukrisk ant mano meilės rankų –
gyvensim žemėje, tačiau svajosim apie dangų,
paklydęs angele, aplaužytais sparnais.

o, mano angele, skaidriu lyg arfos skambesys balsu,
dainuokim meilę apleistoj gyvenimo pakrantėje,
ne vien dainuokime, bet ir gyvenkim ja,
tylusis angele, lyg arfos skambesys balsu.

o, mano angele, svajonių ir sapnų spalvos mintim,
pasaulio horizontuos degantys svajonių miestai
prigesusias širdis nušvies ugnim, kuri neblėsta,
svajokli angele, sapnų spalvos mintim.

o, mano angele, jautria ir taip pažeidžiama širdim,
su meile imk likimo dovanas, be baimės
šypsokis jam – ir jis nenusigręš, bet laimins,
švelnusis angele, pažeidžiama širdim.

o, mano angele, viskuo pasitikinčia kūdikio siela,
kai viskas regisi taip laikina, ar patikėsi –
mes būsime be galo amžinai, be galo dviese,
mažyti angele, kūdikio siela.