Nutilęs beprotis

slankiodamas minčių tarpvagiais
surinko apdilusius prisiminimus
delnuose suspaudęs
paslėpė vidinėj kišenėj

stengėsi suturėti
trupantį savo pasaulį


jausmus įspraudė į žodžių rėmus…
  …vis tiek nieks neišgirdo

neapsikentęs
bandė paleisti
gerklę spaudžiantį riksmą
bet suprato, kad atsimušęs
į sielos barjerą
neapykantos aidu
jis vis tiek sugrįš
į virpančius paširdžius
tik kaskart kitaip
  …vis stipriau

juk pats pasirinko
egzistavimą
tarp kurčių šešėlių
  …iki beprotybės