Iš kur atsiranda italai arba Taize yra toli

By ManoBrolisPankas

Skiriu Margo, kuri skaitydama juokėsi.



- Tą savaitgalį tėvelis vėl pergerė, nes įsliūkino į kambabarį, įjungė teliką ir lyg niekur nieko pasiteiravo, kas įjungė žydrąjį ekraną. Mama sako, kad geriama iš negerumo, o dažnai ir kančios ar šiaip kokio sielvarto, kurio pasitaiko didžių žmonių gyvenimuose.
Mano tėvas didelis, kaimynas bandė jį pasverti su gyvūlinėmis svarstyklėmis, kurios rodo net iki šimto šiam kilų, bet spyruoklės išpoškėjo šaibom ir dabar mes svajojam apie grūdų arba automobilių svarstykles.
Kai mama veža pergėrusį tėvelį namo iš Suokalbio, dažnai sustabdo mentaurai ir domisi, kodėl tėvelis neužsisegęs diržo. Tada mano Kvadratinio Snukio Tėvelis pademonstruoja, jog diržas stačiai per trumpas tokiems dideliems žmonėms kaip jis, o policininkai nukelia žalią kepurę bei palinki gero kelio.
Kartą policininkui tėvelis tingėjo, kaip pats sakė, demonstruoti saugos diržų trumpumą, todėl jam liepė pūsti. Jis pripūtė skaičių šešis ir mamytė kitą rytą labai verkė, nes jis galėjo numirti. Bet mano tėvelis didelis ir stiprus, galėtų arklį pakelti, jei nesirgtų siūblige. Jis pasakojo, kad tai vestibiuliarinio aparato sutrikimas, trukdantis koordinuoti savo judesius, bet kai mamytė nugirdo apie šią ligą, kibo tėtukui į atlapus ir prašė nekalbėti vėjų bent jau savo santuokiniams vaikams.
Mūsų yra trys. Kiti, pasak mamos, yra ne broliai, o benkartai ir aš būtinai paklausiu senelio, ką tai reiškia. Mano senelis buvo partizanas ir gyveno miškuose. Vieną kartą aš buvau pamiršęs tą sunkų žodį, nes esu dar visai mažas, ir pavadinau jį tarzanu. Senelis labai ilgai bėdavojo, kad jo anūkai – sumažintos tėvo kopijos, tokie maži, o jau įžeidinėja kaip tikri cinikai ir neturi jokio patrijotiškumo jausmo. Tada senelis išėjo kapot malkų ir stipriai įsikirto nykštį. Pirštas tabalavo kaip kalakuto snargliškas smakras, kabantis po snapu, o močiutė tapo balta kaip iškrakmolyta patalynė, ant kurios peltakiavimą pakeitė raukšlės. Galiausiai senelė pradėjo kentėti nuo spaudimo, bet aš nežinau, kas ją ir kur spaudė. Mama aiškino, jog tai senatvė ir aš supratau, kad tai dar vienas negerumas, kančia arba sielvartas, tik ji nesikeldavo kvadratiniu veidu ir jai bent jau pavyko išvengti siūbligės, nes iš savo tremtinio pencijos senelis sutaupė spaudimmačiui.
Tėvelis sakė, kad jis irgi norėtų tokio aparato, bet negauna pencijos. Tada mamytė
verkė, kad jis kartais gauna algą ir iš jos derėtų nusipirkti alkotesterį, ką jau kalbėti apie maistą ir batukus man.
Aš tikrai norėčiau batukų ir labai laukiu, kada brolis juos išaugs. Tėvelis mane ramino, kad ir pats Jėzus Kristus vaikščiojo basas ir kad nėra čia nieko klaikaus, kaip atrodo mamytei. Be to, aš turiu sandalus ir tas pats brolis sakė, kad su panašiom sabanoškėm vaikšto vienuoliai Taize vienuolyne, tik aš esu mažas ir negalįs įsivaizduoti, kaip tai toli. Jis pats žiemą vasarą trypia po pasaulį su kerzais ir didžiuojasi savo raudonu kuokštu ant plikos galvos.
Mano brolis turi auskarą nosyje. Pats išsilydė iš grafkės. Sakė, kai aš užaugsiu, galės ir man pravert. Bet vėliau apsigalvojo. Nes mama nepaliaujamai verkė.
Kartais mama nustoja verkus ir sako, jog parduosime butą Užupyje ir kraustysimės į Salininkus, išaus šviesus rytojus (nors ir šiandien nelyja) ir ji man nupirks batukus. Aš visai norėčiau raudonų, tą mamytei jau sakiau, nes myliu mergaitę iš gretimo namo; ji visiškai raudona – ir plaukai, ir lūpos, ir bateliai… Ji dėvi raudonus sijonukus bei triusikus ir mano brolis gyrėsi matęs net raudonus plaukučius po jais, ir net ne vieną kartą. Dar brolis sakė, kad ją daro tik raudonais sargiais; sakiau mamytei, kad ir aš taip kadanors darysiu. Mamytė mane žiauriai barė ir nebeleido eiti į raudonos mergaitės kiemą. Tada pamėgau su kamynystėje gyvenančiais broliukais  Dimka ir Denisu eit žaist karo į griuvėsius. Žinoma, kol  dėdė Zuokas dar neprieštarauja.
Jie dvynukai, nors mano brolis sakė, kad tai klonuoti turčių vaikai. Šiaip ar taip,  Dimka ir Denis visai ne klaunai ir man jie patinka. Jų tėvas yra kažkoks spekuliantas, todėl dažnai būna užsienyje, gal kur nors prie Taize (nes tai labai toli)  ir grįžta su lauktuvėmis, o jų mamytė turi audinės kailinius ir vairuoja geltoną sportinį automobilį. (Et, aš nežinau, kaip atrodo gyvūnėlis audinė, žinau tik tiek, kad dėdė iš kaimo turi “audinę” – audi šimtą, o gal aštuoniasdešimt...) Tokį, tik būtinai raudoną, užaugęs nupirksiu mergaitei iš gretimo kiemo, kurią myliu.
Visos mergaitės, kaip ir mano sesuo, sako, kad tekės už turtingų vyrų, todėl aš būtinai būsiu toks. Mano sesuo užpernai ėjo gatve ir tapo manekene. Tiksliau, gatvėje ją sustabdė kažkoks italas ir paklausė, kokiai modelių agentūrai ta priklauso. Mano sesuo timptelėjo savo vaikinui už rankovės ir atsakė, kad štai jos suteneris. Italas nusišypsojo ir taip jie susidraugavo.
“Colgate” reklamoj sako: “Nusišypsok ir pasaulis nusišypsos tau”, bet mano tėvelis kažkodėl į tai atsako “blet-amed”. Mano mamytė nesišypso ir daug rūko, bet aš niekad nesupratau rūkymo – maistą bent sukramtai ir nuryji, o čia.. įtrauki ir išpūti. Šiaip ar taip, pabandžiau ir aš, brolis davė, bet mes rūkėme per pypkę, o ir nikotinas buvo žalias. Labai vėmiau bei dusau, mane išvežė į ligoninę. Galiausiai daktaras diagnozavo bronchinę astmą, jei rūkysiu – mirsiu. Aš dar nenoriu mirt, taip sakiau mamytei, bet ji mane mušė ir nesiklausė.
Galiausiai po dviejų savaičių į mūsų butą Užupyje atėjo vaikų teisių apsaugos atstovė bei nepilnamečių inspekcija ir įspėjo tėvus dėl to, kad rūkiau žolę, kad neturiu batų, bet užtat turiu britą panką ir geriantį tėvelį. Tada mamytė labai ilgai verkė, o tėvelis buvo darbe Suokalbyje.
Nesuprantu, kuo blogai rūkyt žolę, juk mano močiutė ganydama žąsis apsirūkė vyšnių lapų, bet nei jos mama verkė, nei įvairios tarnybos tai sužinojo. Galiausiai pasiklausiau brolio (nes jis sakė, kad yra protingas), ką tai reiškia, o tas labai ilgai juokėsi ir sakė, kad karvėms tos žolės mažiau liks, jei rūkysim tokiais tempais.
Gal žąsys nelesa vyšnių lapų ir joms negresia maisto deficitas, priešingai, nei karvėms?
Ir nors daugiau neberūkiau, ta teta, kur buvo atėjusi pravirkdyti mamytės, uždarė mane čia, į internatinį daželį. Čia nėra nei Deniso, nei Dimkos, užtat gaunam daug labdaros žaislais ir rūbeliais, o aš pagaliau turiu batukus ir man visai nesvarbu, jog arbatą geriam iš tuščių majonezo indelių.
Savaitgaliais grįžtu namo ir mamytė nesustodama verkia. Aš esu stiprus kaip tėvelis ir kai būsiu didelis, tikrai galėsiu kilstelt arklį, bet kol esu dar visai mažas – man galima verkt. Dimkos ir Deniso mamytė uždraudė jiems su manim draugauti, aš įsižeidžiau ir verkiau, todėl mano brolis, neapsikentęs tų klonuotų vaikų mamos, raudona nitrūcha apipurškė jos sportinį automobilį. Jis užrašė: aš esu kurva, nes nužudžiau tris šimtus aštuoniasdešimt audinių tam, kad pasisiūčiau kailinius. Bet Deniso ir Dimkos mama rusė, ji nemoka skaityt lietuviškai.
Mano sesuo audinės kailinius dėvėjo tik kartą (demonstruodama madas) ir brolis sakė, kad už tai ji turėjo pergulėt su italu. Na ir kas, galvojau sau spardydamas akmenis į Vilnelę, juk mama taip pat guli su tėčiu, jei jis grįžta vakare, o ne paryčiais. Internatiniame darželyje mes taip pat gulim su mergaitėmis vienoje patalpoje, bet jos bent jau ne italės.
Kartą brolis atėjo aplankyt manęs į darželį, nes savaitgalis buvo dar labai toli, turbūt taip toli, kaip Taize vienuolynas, ir sakė, kad sesės pilve auga mažas šlykštus italiūkštis, plius benkartas, kuris po poros metų bus mano darželio auklėtinis. Aš žinau, kad pilve gali užaugti apendicitas arba spalinukės, bet kaip italas, ir dar benkartas – neįsivaizduoju. Brolis sakė, kad jei šitos internačikės būtų bent kiek patrauklesnės ir raudonos, o jis – pedofilas, tai drožtų jas dieną naktį, kol pūsles pritrintų, ir aš sužinočiau, iš kur atsiranda italai. Bet galiausiai jis pažadėjo su manim nusitrenkt toli toli, iki Taize, ir parodyt jau užaugusius italus.  Ar tu matei užaugusių italų?

- Visų pirma, vaike, turi į mane kreiptis “Jūs”, nes aš esu pagarbaus  amžiaus, o suaugusiuosius reikia gerbti. Visų antra..
- Tu pagrabaus amžiaus? Jo, žinau, kad per pagrabą žmones reikia gerbti, bet mano brolis sako, kad gulėt karste nupudruotam kaip transvestitui – jokia garbė. Tu irgi nupudruota..
- Nu tu ir idijotas neraliuotas!
- “Idijotą” parašė Dostojevskis, o mane – mano tėvelis! Teisingai jis sakė, kad visi psichologai yra psichopatai!! Tu nenorėk, kad ir tau mano brolis kąnors ant tačkos užrašytų!
- Aš važinėju troleibusais. Ir neturiu audinės kailinių. – per iki  baltumo sučiauptas lūpas iškošė internatinio darželio psichologė-psichopatė.