Ieškotoja

Pagrindinė gatvė buvo sausakimša, tai krito į akis vos peržengus tvirtovės, gerai saugomus vartus. Aukšti, stuomeningi sargybiniai su mielu noru iščiupinėjo viską, pradedant kūnu ir baigiant kelioniniu krepšiu. Vienas, kiek įžūlesnis, sargybinis apsistojo ties strėnomis ir vos nemurkė kaip išbadėjęs pienburnis pirmąkart paragavęs moters.
– Klausyk, šaunuoli, žinau, kad tavo rankos ten jaučiasi kaip rojuje, bet man nuo tavo artumo jau kyla alergija.
Jo draugas subliuvo kaip laukinis šernas ir vis dar kukčiodamas kumštelėjo sugėdintam sargybiniui į šoną. Šis tik piktai supūškavo ir pasitraukė į šalį praleisdamas. Mergina akinančiai nusišypsojo ir patraukė į sausakimšą miestą, kurią supo galingos tvirtovės sienos.
– Ei, mažyte! – riktelėjo sudrausmintas vartų sargybinis.
– Mhm? – atsisukusi klausiamai kilstelėjo antakius.
– O kaip su šita? – piktai burbtelėjo ir bedė pirštu į sulysėlę, pasislėpusia po gerokai per dideliu purvinu apsiaustu. Ilgi, šviesūs plaukai netvarkingai krito ant veido, o į priekį atkištos rankos buvo tvirtai supančiotos stora virve, kurio kitas galas pririštas prie kelioninio krepšio.
– A šita, – atsainiai mostelėjo ranka. – Ji mano nevisprotė tarnaitė, laikau pririšta, nes kartais nuklysta nuo kelio ir aš pavargau ją vaikytis.
Vyras piktdžiugiškai išsiviepė ir patrynęs rankas jau tiesė apžiūrai, kai sulysėlė staigiai pakėlusi galvą įsisiurbė sargybiniui savo išsprogusiomis mėlynomis akimis. Šis pasibaisėjęs atšoko, o kiti vyrai cyptelėjo kaip mergaitės.
– A beje, ji netik nevisprotė, bet ir baidyklė.
– G.. galit eiti... – sunkiai rydamas seiles suvapėjo priekabiautojas.
Mergina manieringai nusilenkė ir slėpdama šypseną pasuko į miestą.
– Geros dienos, ponai! – šūktelėjo prieš dingdama tirštoje minioje.
– Labai juokinga. Per jos baidyklę savaitę sapnuosiu košmarus, – vis dar pašiurpęs vyras pasipurtė.

Puikiai nusiteikusi dėl pokšto su tarnaite, ji geras penkias minutes nesustodama juokėsi. Nors gatvė ir buvo perpildyta žmonių, transporto priemonių, gyvulių, tačiau merginai sekėsi gerai manevruoti ir nesusidurti su niekuo. Mediniai prekystaliai, perkrauti prekėmis, stovėjo po gyvenamųjų namų pastogėmis. Taip apsisaugodavo nuo lietaus ar per didelės kaitros. Pirkliai garsiai vienas per kitą šūkaliojo girdami savo prekes ir siūlydami ko tik širdis geidžia. Auksaspalviai vaisiai, kvepiančios daržovės, gausybę prieskonių indelių, marinuoti egzotiški padarai įvairiaspalviuose skysčiuose, kavos ir arbatos gurmaniški kvapai viliojo ne vieną. Saldumynų ir šokolado pardavėjai savo prekes saugojo po stikliniais gaubtais, pavėsyje. Akinančiai blizgantys nuo riebalų mėsos skerdiena lingavo ant aštrių kablių pakabinti akių lygyje, kad pamatytų klientai, bet nepasiektų benamiai šunys, katės ar kanalizacijos padarai. Dešros ir dešrelės, paštetai, vištienos vyniotiniai ir kiti gaminiai saugiai gulėjo pintuose krepšiuose. Prasibrovusi pro maisto karalystę, keliautoja pateko į palapinių miestelį. Akinančiai raudonos ir žalios spalvos palapinės savininkai siūlė nesuskaičiuojama daugybę audinių, netradicinių drabužių ir siuvėjų paslaugas, jei pasitaikydavo įnoringas klientas, kuriam nepatikdavo niekas ir siekdavo autentiško egzemplioriaus. Atsisukusi pažiūrėti kaip laikosi tarnaitė, mergina sustojo. Ši kažką neaiškaus žiaumojo.
– Dėl dievo! Fifa, nejau negali pakentėti? Beje iš kur gavai šitą... – atėmusi iš surištų rankų apgriaužtą kaulą pažiūrėjo į sulysėlę.
Fifa ilgesingai pažiūrėjo į kaulą, nukreipė išsprogusias akis į netoliese stovintį ir urzgiantį šunį. Šis paklaikęs vizgino uodegą ir šiepė ilgus pageltusius dantis lyg kažko reikalaudamas. Mergina negalėdama patikėti, nusviedė kaulą buvusiam savininkui ir pasibjaurėjusi nupjovė virves nuo tarnaitės riešų.
– Negaliu patikėti! Nejau nepasimokei iš ano karto, kai susipešei su laukiniu barsuku dėl suaižėjusios duonos ir netekai akies? Ir kam aš klausiu?! Eik, pusprote, pasiblaškyti, gal kas nors manęs pasigailės ir nudobs tave, taip sulaužydami mūsų sąjungą.
Žinoma, tarnaitė nusekė šeimininkei įkandin, to ir reikėjo tikėtis. Mergina jau nuo pat Fifos atsiradimo pradžios ėmė gailėtis kam buvo tokia gailestinga. Bet tada net neįtarė, kad gali prikelti nelaimėlę iš mirusiųjų. Fifą rado miške. Mirusią. Kūnas neįtikėtinai sumaitotas, ranka atitrūkusi nuo peties, kojų kaulai sutrupinti, o kai atvertė ant nugaros, keliautojai kraujas susingo gyslose. Širdis buvo išplėšta, tiesiogine šio žodžio prasme. Veidas toks jaunas, paženklintas gilių nagų rėžių. Šviesūs plaukai susivėlę, purvini, aplipę šapais ir sukrešėjusiu krauju. Drabužiai vieni skutai. Prieš pasukdama į šį mišką buvo girdėjusi, kad čia esama vilkolakių. Ir dabar mato jų darbą. Nekeista, kad laukiniai gyvūnai jos dar nesudraskė. Niekas nedrįsta liesti to, kas priklausė vilkžmogiams. Nors šie padarai tik malšina instinktus žudydami, bet dar ir palieka savo „ženklą“. Visi žino, kad vilkolakiai ėda tik dvėselieną, tačiau negali atsispirti dar plakančios širdies kerams, kai laiko letenose prieš suėsdami. Vadinasi jie dar sugrįš sudoroti kūno. Pritūpusi šalia aukos atsargiai, pirštų galiukais, palietė kaktą.
– Tokia jauna ir tiek mažai patyrusi. Tegul tavo kitas gyvenimas būna turtingesnis, – tai pasakiusi delnu užspaudė vokus ir netikėtai pajuto stiprų lyg elektros smūgį.
Gulėjo paslika ir apdujusi gerą valandą, nes nuo smūgio buvo sustingę ir aptirpę visi raumenys. Galva svaigo, burnoje juto geležies skonį. Ir tada išgirdo sunkius duslius žingsnius šalia savęs. Nedrąsių šaltų pirštų lytėjimą ant veido. Žvilgsniui pagaliau susikoncentravus, o akims grįžus iš orbitų į akiduobes, pamatė šalia savęs sėdinčią mirusią merginą. Iš pradžių pamanė, kad pati mirė, bet pamėginus atsisėsti taip suskaudo viską, kad krito atgal ant žemės. Ne, ji nemirė, skausmas – įrodymas. Kitos dienos tapo tikru išbandymu jos nervams. Mirusi mergaitė niekaip neatstojo ir sekiojo iš paskos kaip koks antras šešėlis. Supratusi, kad jos nepavyks atsikratyti, nusprendė ją pasilikti ir įdarbinti. Tai buvo antra klaida po netikėto jos prikėlimo. Davusi paprasčiausius nurodymus suplauti indus upėje, ji pati išjojo į artimiausią gyvenvietę, pasitikslinti informacijos. Grįžusi nerado nė vieno indo, ant nusvirusių eglės šakų pamatė iš tolo šviečiančius savo apatinius baltinius, kurie kadaise buvo balti, o dabar bjaurios oranžinės spalvos, palapinę sudegintą, o maisto atsargas dorojo lapės. Kažkaip stebuklingai išlikus ramiai, patraukė prie upės ir ten nesusitvardžiusi ėmė rėkti ir plūstis, kad net miškas akimirkai nuščiuvo, o maistą dorojusios lapės išsislapstė urvuose. Vienas geras dalykas, ji rado indus, šie buvo sumesti į upę. Nuo tada vėl pati visko ėmėsi ir visaip bandė atsikratyti Fifos. Bandė parduoti, bet ši iššoko iš vergų laivo ir susirado ją užeigoje. Bandė ją surišti ir palikusi nuvarė nuo kojų du arklius kol įsitikino, kad jau saugu, bet praėjo vos pusę dienos, o ji jau stovėjo prie stovyklavietės žiūrėjo tuo savo buku žvilgsniu lyg kaltindama. Mergina niekaip nesuprato kaip ją suranda lyg nujaustų kur ji ar turėtų, kokį radarą, savo šeimininkei surasti. Buvo akimirka, kai Fifa tapo naudinga. Šeimininkei išgelbėjus vieną žmogų iš kraugerių, tarnaitė puikiai atitraukė dėmesį nuo jos, nes Fifą aprengė tokiais pačiais drabužiais. Žinoma, ji turėjo vilties, kad žudikai kaip nors pribaigs tarnaitę, bet ji pasirodė kitą dieną sveiktut sveikutėlė. Na beveik sveikutėlė. Ji kitoje rankoje laikė savo nukritusią ranką, o sprandas buvo keistai perkreiptas į šoną. Zombė. Tada mergina ir pasidavė. Sulopiusi Fifą, ji patraukė į tvirtovę, nes pasitvirtino informaciją, kurią patikrino tris kart. Neliko abejonių, kad Valetas tvirtovės mieste.
Atsipeikėjusi iš prisiminimų, apsižvalgė kur esanti. Dabar prieš akis stovėjo ne spalvotos palapinės, o didžiuliai pridengti narvai, iš kurių sklido riaumojimai, urzgimai ir pikti šnypštimai. Tolėliau ėjo mažesni ir atviri narvai, mergina skaitė ant lentelių parašytus užrašus, kurie nupasakojo narvų turinius. Čia garsai buvo daug aštresni ir stipresni, nei pirklių cypavimai, o kvapai persmelkti laukinio veržlumo, nepaklusnumo. Didžiuosiuose su metaliniais virbais narvuose gulėjo ar neramiai vaikščiojo visų rūšių laukinės katės, kituose, mažesnėse jų jaunikliai. Daugybę žmonių spietėsi pažiūrėti šių egzotiškų gyvių, visi aikčiojo, kai vienas liūtas nusižiovavo ir visu gražumu pasirodė nasrai. Nemažai žmonių, kiek spėjo mergina pamatyti, darė sandorius ar tarėsi dėl kainos. Čia buvo visko! Gyvačių, beždžionių, margaplunksnių paukščių, net žirafų. Pasibaigus narvams, atėjo eilė aptvarams. Ten trypė ir laisvai bėgiojo žirgai. Šalia stovėjo mažesnis, ten išdidžiai risnojo poniai. Žirgų prunkštimą ir siautulingą trepsėjimą nustelbė garsus riksmas:
– Jai nukando ranką!!!
Blogos nuojautos kamuojama, mergina pasileido bėgti link susispietusių žmonių minios, prie juodos pašiūrės. Stumdė ir brovėsi net neatsiprašinėdama įpykusiųjų, o kai atsirado priekyje sustojo ir išsižiojo. Fifa stovėjo vidury nedidelio metalinio aptvaro be rankos. Tačiau keisčiausiai buvo tai, kad aptvaras buvo tuščias, bet jos nukastoji ranka sklandė ore ir zujo aplink perbalusią tarnaitę. Ši su apsmukusiu apsiaustu spoksojo į kažką nematomą. Štai, jos tarnaitė nuo kažkokio galingo smūgio guli paslika, o virš jos juda nukastoji ranka. Nebegalėdama daugiau tverti tokio reginio, keliautoja stvėrė senam storuliui už alkūnės.
– Kur šios pašiūrės šeimininkas?
– Tai.. aš.. – neatitraukdamas akių nuo kraupaus vaizdelio burbteli.
– Ką laikai šiame aptvare?
Šis tik pakėlė pirštą į orą ir tuoj pat nuleido. Virš juodos pašiūrės įėjimo švietė raudonas, dažais išterliotas užrašas: „NEMATOMI GYVŪNAI“.
– Borisas jos tikrai negalėjo nuskriausti, jis mielas didelis lepšis, o ne galūnių plėšytojas. Aš net nespėjau sureaguoti kaip ji pateko į aptvarą, ką jau kalbėti apie jos ranką...
– Klausyk, tu tik išvesk merginą iš aptvaro! – kažkas piktai šūktelėjo ir atrodo tai padėjo, nes savininkas atsipeikėjo, ir paėmęs ant kaklo kabantį švilpuką stipriai papūtė.
Nieko nepasigirdo, tačiau aptvare kažkas dėjosi. Kabėjusi ranka bumbtelėjo žemėn, o ausis pasiekė gailus cypimas. Senasis storulis su plačiais marškiniais spragtelėjo pirštais ir kampe stovėjęs jaunuolis, su keistais dideliais akiniais, peršoko aptvaro sieną. Fifa po kelių minučių sėdėjo apsupta minios, o savininkas pasibaisėjęs stovėjo prie tarnaitės rankos.
– Teks nušauti, šunpalaikį, – nusiminęs tarė, nes jis žadėjo didžiausią pelną. – Gaila.
– Kiek nori už jį? – netikėtai sau pačiai lepteli keliautoja.
– Dabar, kai visi mano, kad Borisas  pavojingas? Veltui atiduosiu, jei tik kas panorės!
– Sutarta! – sušuko mergina ir pagriebusi pirklio ranką sukirto. – Beje kaip aš jį matysiu?
Vis dar neatsipeikėdamas po sudaryto sandorio, vyras lėtai papurto galvą ir žiopteli kaip žuvis.
– Reikia pašaukti pilnu vardu... Borisas – Meri, – skaičiai nuraudo, kai mergina pažvelgė į jį. – Tai mano senelių garbei. Bet ir tada matysite tik jūs. Kiekvienas kas nori jį pamatyti turi ištarti jo vardą. Suprantate, – pritildo balsą ir pasilenkė arčiau, – Jis vaiduoklis.
Pamatęs kokį poveikį padarė paskutinis žodis, pirklys išsišiepė ir linksmai sukikeno, bet pamatęs tebegulinčią ranką iškart liovėsi. Nukabinęs nuo diržo ploną, bet ilgą pavadėlį užkabino vis dar kažkam nematomam ir šis liko kabėti ore.
– Ištarkite vardą, mergyt. – patarė jis ir įbruko į rankas ploną it siūlas pavadį. – Neapsigaukite, šis tvirtas už bet kokį virvagalį.
– Borisas – Meri.
Mergina aiktelėjo ir žengė atgal. Šuo buvo milžiniškas. Prilygo karvės jaunikliui! Juodas kailis keistai švytėjo lyg butų po permatoma balta skraiste. Juodas akis supo ilgos blakstienos. Tupėdamas prieš naująją šeimininkę įnirtingai vizgino nedidelę uodegą ir giliai alsavo iškišęs liežuvį.
– Net neįtariau, kad jis toks milžinas!
– Ši veislė labai reta, o kad dar vaiduoklis labai unikalus. Neįtikėtina, kad tenka jus įspėti po šio incidento, bet kaip matėte privalau. Seniau jam būčiau patikėjęs savo vaikų gyvybes, žinoma, jei jų turėčiau. Būk akyla, mergyt, jo negalima užmušti, nes jis vaiduoklis.
Puiku dar vienas neužmušamas egzempliorius mano kolekcijoje!
Nesakiusi daugiau nė žodžio išėjo lauk. Ir taip per daug laiko sugaišo, o dar nerado Valeto. Diena buvo įsidienojusi, žmonių net padaugėję. Šuo išėjęs į gryną kvapų rojų ėmė pašėlusiai staugti ir lekioti.
– Klausyk, milžine, žinau, kad tu nieko negali nuskriausti, todėl, kai išeisime į nuošalesnę vietą aš tave paleisiu. Kaip tau mano pasiūlymas?
Kaip atsakymą jis ėmė suktis aplink jos kojas, kol pavadėlis baigėsi ir šuo suklupo po merginos kojomis. Priekyje sušmėžavo Fifa. Nusivyniojusi pavadėlį įbruko tarnaitei.
– Nežinau, daryk ką nori! Paleisk jį už miesto, svarbiausiai nepatekit abudu į bėdą!
Merginai ištrūkus iš turgaus karštligės, pateko į kiek aprimusį namų rajoną. Jai reikėjo rasti tą žmogų, nes jis jai skolingas. Buvo jį įspėjusi, kad vieną dieną skolos ateis atsiimti. Ši diena išaušo. Priekyje ėjo svirduliuojantis vyras. Pasivijusi jį sulaikė.
– Drauge, gal pasakytum, kur čia galima gerai paūžti?
Nuo jo sklido stiprus tabako ir alaus tvaikas. Šis supratingai išsišiepė ir prikišęs veidą suokalbiškai sučiulbo:
– Yra slapta vietelė. Niekas jos nežino, tik tam tikri asmenys. Supranti, tvirtovės taryba nepritaria visokioms... – nutilo ieškodamas tinkamo žodžio, – vulgarybėms.
– Aš ieškau vieno žmogaus, jis mano skolininkas.
Girtuoklis iš pradžių atrodęs vos pastovis ant kojų, staiga sukluso ir primerkė traškanotas akis.
– Sakai skolininko?
– Taip, jį vadina Valetu. Gal pažįsti?
Vyras dar labiau atkuto ir tik dabar apžiūrėjo prieš jį stovinčią merginą. Dar jaunutė ir pažįsta Valetą. Keista. Juodi su raudonomis ir baltomis sruogomis plaukai krito iki liemens. Dvi skirtingų spalvų akys žiūrėjo į jį ryžtingai, liaunas kūnas nekantriai virpėjo. Nevietinė, kalba su keistu akcentu. Galėtų ją išmėginti.
– Gal ir pažįstu. Kas jo teiraujasi?
– Jis mano skolininkas, – kantriai pakartojo. – Kartą išgelbėjau gyvybę ir atėjau atsiimti skolos, todėl arba pasakai kur man jį rasti, arba traukis iš kelio.
Vyras išsprogino akis ir išsižiojo iš nuostabos. Jis girdėjo apie ją. Visi kas buvo Skylėje girdėjo, o kalbos už jo ribų pasklido žaibiškai. Valetas tik ir tarškėjo apie nežinomą merginą, kuri išgelbėjo nuo kraugerių čiukabrų.
– Nejau tu ta mergina? Tokia jaunutė... gal gali parodyti ženklą? Valetas sakė, kad tu neprisistatei, jis spėjo pamatyti tik graviūrą.
– Graviūrą? – nesuprato ši.
– Ant rankos. Jis sakė, kad jis buvo ant rankos, – sušnibždėjo iš pagarbios baimės.
Tatuiruotė. Nekentė jos, nes jai priminė įdagą, kuriuo šeimininkai ženklina gyvulius. Ji buvo paženklinta savo šeimininko. Nenoriai numovusi pirštinę pasuko riešą ir pasirodė juodi kontūrai. Begalybės simbolis. Horizontalus aštuonetas. Vyras kaip pakerėtas tiesė pirštus, kad paliestų, bet dar nespėjęs, ranka buvo paslėpta pirštinėje.
– Ar tai viskas?
Jis tik linktelėjo, buvo nusivylęs, kad nepalietė ženklo. Atrodė toks tobulas ir amžinas. Mostelėjo ranka sekti ir abu dingo gatvių užkaboriuose.


– Tai ką, gražuolėli, artėja paskutinioji? – piktdžiugiškai vaipėsi, prie grotuotų kameros durų, stovintis ir kiek palinkęs liesas prižiūrėtojas.
Pamatęs, kad į jį nekreipia dėmesio, nusispjovė ir patrynė seną, bet vis dar maudžiantį randą, kurį paliko šis prakeiktas šuo, mėginant pabėgti. Dar kartą nusispjovęs grįžo tikrinti kitų kamerų. Likęs vienas kalinys apsidairė po niūrią vienutę ir nelinksmai vyptelėjo. Po šešto mėginimo pabėgti, kalėjimo prižiūrėtojai perkėlė į belangę dėžutę. Čia jis net neišsiteko visu ūgiu, o ką kalbėti apie kojų pramankštą. Nors ir nebuvo langų, o sienos storos iš akmenų, bet jo klausą pasiekė galingos jūros ošimas, kuri talžė ir tuo pačiu laižė sūriu vandeniu kalėjimo sienas jau 500 metų. Niekas patekęs į Hefaisto laboratoriją, taip vadinamas vienintelis kalėjimas jūroje, neišeidavo gyvas. O dar supantys vandenys! Jei ir pavyktų ištrūkti už kalėjimo sienų, tai žūtum tėškęsis į uolas, o jūros padarai su mielu noru prisidėtų. Vienintelė transporto priemonė, tai iš tvirtovės atvykstanti didelė barža. Tikra griuvena laukianti, kada išleis paskutinį atodūsį ar subyrės nuo mažos audros ir pagaliau atguls paskutiniam poilsiui. Dar buvo viena proga. Varžytinės. Du kartus į metus, kai barža gabenami nauji kaliniai. Bet... varžytinėse dalyvaus ir turės šansą vėl pamatyti sausumą tik smulkius nusikaltimus įvykdę kaliniai. O tokių buvo labai mažai ir tai, tik vos keletą nupirkdavo. O jis, žudikas, mokantis naudotis visais įmanomais ginklas, mokantis žudyti plikomis rankomis ir žinantis kaip prasibrauti pro nepralaužiamą apsaugą. Varžytinėse, kurios įvyks po dviejų savaičių, jo nebus, nes lygiai tą pačią dieną ir valandą jam bus vykdoma mirties bausmė. Tik stebuklas gali išgelbėti, o stebuklais jis netiki.