Vandenė

Audringa jūra sunkiai alsavo per naktį, siūbuojančiu kūnu  kabindamasi į blyškų pakrantės smėlį. Vėjas lyg alkanas pasiutęs šuo kandžiojo bangas, draskė į purslus ir trankė į krantą. Jos plakėsi šonais, ritosi viena per kitą į pakraščius tarsi išgąsdintų avių banda. Pylė savo baltą vilną ir traukėsi nupešiotos atgal, nulaižydamos pajūry paliktus pėdsakus.
Paskutinį kvėpsnį prieš aušrą užsimerkė apsvaigęs dangus, pajuodo vanduo, o įdūkęs vėjas pagriebė dvi bangas, skėlė kaktomuša ir sviedė aukštyn. Neįmatomas liaunas pavidalas atitrūko ore, persirito bangos pilvu ir nėrė į dugną, palikęs sklaidytis burbulų uodegą.
Jūra tuojau nurimo, dangus išsiblaivė. Vėjas dar bandė jos veidą sujaukti, įpykinti ar prajuokinti, bet veltui. Paslydo tarsi užkabinęs stiklą ir nualpo išsekęs nubudusios saulės akyje.
Kai Vandenė išlipo į krantą, jūra vilnijo daugybe šypsenų, susiliejančių raudonos saulės šviesoje. Mergaitiškas jos kūnas buvo gyvas jūros vanduo, sūrus ir skaidrus, ribuliuojantis žalsvomis gijomis. Pažasty lyg akvariume spurdėjo drumzlina žuvelė. Ji kartais strykteldavo iš Vandenės ausies ir nerdavo į pilvą, pulsuojantį ratilų žiedais.
Vandenės pėdos einant girdė kopų smėlį, vėjas šiaušė bangelėmis neišdžiūstančius jūržolių plaukus, o akyse jai blizgėjo po trupinį saulės.
Nusiyrusi tarp tirštų ryto miglų, Vandenė pamatė begalę brolių akių, mirksinčių jai visomis vaivorykštės spalvomis. Bet ištiesusi ranką palietė tik virpančius  rasos lašus, suvertus ant smilgų. Berinkdama ir ragaudama gėlus lietaus karolius, Vandenė suprato, kad ji čia viena. Nusiminusi sugriebė lauko gėlę lyg žuvį, pamerkė už ausies ir nuplaukė per žolę, klausydamasi vėjo bangavimo pievoje.
Kai karšta ryto saulė nudžiaustė miglas, Vandenė nebejautė jūros. Į ją iš po kojų dėbsojo baisus rudas apskritas vanduo.
- Kokia tu sūri, - susikreivino nepažįstamasis.  – Dar niekada nevalgiau tokių neskanių kojų. Išlipk iš manęs.
- Aš nuo jūros, - nustebo Vandenė.  – O tu?
Jos žuvelė smalsiai žiūrėjo per petį žemyn. Apačioje taip pat kyšojo pora akių, gyvenančių gulinčiame vandenyje, tik abi užsivertusios į tą pačią pusę.
- Kvardebesėli aukštelnykas, kokios kvarnaujienos, gerbiamoji kvarrr, - sukurkė pragertas balselis, bet kūdra užsėmė burną vandeniu.
- Netrukdyk mano giminei ilsėtis, žalia gėlėta silke! - kliurktelėjo paskui atsitraukiančias Vandenės kojas purvinas vanduo.
- Kas tu? – dar kartą bandė klausti Vandenė. Bet jis tik iškosėjo karčią druską, spjovė varlę ant kojų ir susidrumstė, kad nieko nebematytų.
- Aš tave pagavau, - plykstelėjo Vandenės šonu karštas spindulys. Sūrus jos veidas suspindo mažoje žvalioje balutėje, kurios vos neištaškė nelaiminga varlė. Vandenė pasilenkė prie veidrodėlio ir jame pažino savo juoką, pilną neramaus jūros vandens. Ji prakasė siaurą griovelį ir išsivedė juo balutę namo, į didelius vandenis. Kai mažylė sutiko kopų smėlį, visai pavargo, išsigando jūros ošimo ir susitraukė. Vandenė pasėmė ją viena sauja ir supylė sau ant pečių, į duobutę prie kaklo. Taip abidvi pasiekė šėlstantį krantą, kuris plakėsi, blaškėsi, bet negalėjo niekur nukeliauti. Vandenės jau laukė didžiulė banga. Mostelėjo putotu sparnu, pavydžiai griebė už kojų ir parbloškė paklydėlę gilyn, užtrenkusi iš paskos jūros duris.
Grįžusi namo Vandenė savo draugės neberado. Balutė ištirpo ir pasimetė tamsiame jūros dugne. O gal žuvelė, įsigeidusi veidrodėlio, nusinešė.  Bet varlė, įsikūrusi jos paliktoje duobutėje prie kelio, pamiršo savo kurkulus, siūbavo galvą į šonus ir nuolat pasakojo regėjusi jūrą. Senstantis kūdros vanduo tik piktai niaukstydavosi, nes nemokėjo nusisukti.