Kokakolos naktis (Idiotas)

            Šiąnakt man skaudėjo. Ne nuo kavos. Tai buvo net ne kepenys. Skaudėjo labai. Viskas prasidėjo maždaug tada, kai paprastai naktinės dvasios eidavo manęs medžioti. Šį kartą jos mane pagavo. Kažkas įšliaužė į mano plaučius. Tai turėjo būti vabalėlio dydžio šuo, kuris buvo dar labai jaunas ir linksmas. Jis šokinėjo ir lojo, draskydamas savo naujais dantimis bronchų sienas su kraujagyslėmis, siurbiančiomis orą. Jis nuolat kažką ėdė ir augo vis labiau spausdamas mano kūną, o ypač šonkaulius. Aš nuolat kosėjau. Tas kosėjimas beveik susiliejo į lietaus garsą. Dar labiau susiliejo su muzika apie seksą. Tai vežė ir tai velniškai skaudėjo. Mano gyslomis dabar tekėjo tik žalias pyktis ir noras atkeršyti už šias kančias. Aš gi jaunas ir nesubrendęs. Už ką jūs manęs taip nekenčiat, dvasios? Maždaug prieš auštant šuo užmigo. Buvau benusiraminąs, kad viskas baigėsi, tačiau jis vis dar augo ir per savo sapnus kartais suspurdėdavo. Aš nualpau atmerktomis akimis. Taip dvidešimt tris kartus. Mane, kaip ir šunį, apėmė baisus alkis, tačiau aš pavalgyti negalėjau, nes nuo milžiniško svorio plaučiuose mano nugara buvo tiesiog prirakinta prie šaltų grindų.
Švinta. Iš mano burnos pradeda eiti putos, o iš akių tekėti ašaros. Iš paskutiniųjų apgraibomis ieškau kažkur netoliese besimėtančio pistoleto. Štai kur tu, mano mylimiausias prieše. Jaučiu tavo juodus raštus, jaučiu tavo tylų šauksmą, sakantį: „Garbink mane, nes aš tave pamaitinsiu”. Katras iš mūsų blogesnis? Aš ar mano mažasis šuo? Atsakyk! Mano paties laikomas metalo gabalas ėmė slinkti mano oda. Iš pradžių jis peršliaužia per mano miegantį šunį, po to, tyliai alsuodamas, per kaklą pasiekia mano prakaitu trenkiančią galvą. Atgal. Šuo - galva. Galva - šuo. Ar tu gėlė ar tu idiotas?

AAAAAAAAAaaaaaaaAAaaaaaaa!!!!!!!! aaAAAAA!! AAAAAAAAAAAAA!!!!!!!!!!!

Raudona. Dvidešimt keturi.

Jaučiu, kaip kyla garas nuo mano kruvinos krutinės. Į nemirksinčias akis prikrito dulkių. Jaučiu, kaip ant grindų susirietusi dreba nuoga Ieva. Traukuliuotais judesiais pradedu vėl ieškoti idioto. Ieva bunda. Tyliai užtaisau rankoje sugniaužtą gėlę. Ieva bėga. Mano  galva pakyla, aš isteriškai pradedu rėkti: „Tu mane išdūrei ir paėmei tai, kas prikauso man!”. Ieva drasko duris. Mylimiausias priešas išspjauna savo mirties sėklą, kuri užkliudo dar drėgną Ievos kairiąją koją ir paleidžia kraują. Ji raudoja ir iki galo išplėšus duris išropoja. Šaukiu. „Aš tavęs nekenčiu. Aš tave myliu.”
Mano galva vėl nusvyra. Į akis krinta dulkės. Mano kūne skylė. Ne. Mano kūnas yra aplink skylę. Ko aš labiau ieškau? Idealaus narkotiko ar idealios Ievos? Miegas manęs nedaro geresniu. Mano kaulai sukurti miegui. Užsimerkiu. Miegu.
Jaučiu. Ieva savo ilgais šviesiais plaukais valo kraują nuo mano odos. Ji atnešė man kokakolos. Glostau jos nuo ašarų paraudusį veidą. Ieva praverė mano burną ir, įpylus šalto gėrimo, nuoga užmigo padėjus galvą ant mano pilvo.