jauku kai kartu

akimirkos, kuriomis gyvenome,
sugrįš kaip mintys,
tik kituose kūnuose


gersime obuolių vyną
kartoninėse dėžėse sodinsime kmynus
nuėmę derlių virsim arbatą
atlaisvins vidurius

juoksiesi iš manęs
mat pamirštu savo vardą
skaičius iki begalybės
pamirštu troleibuso numerį
ar kiaušinius keptuvėje

ir ne dėl to, kad aš prietranka,
tu žinai-kosmonautas
ir vis tiek myli

verksi kartu su manimi,
nes pasiansai neatlaikys vėjo,
o aš būsiu prasigėręs lošėjas

parduosiu savo sielą velniui,
kad galėčiau nupirkti tau lotoso žiedą
tada juoksimės kartu,
nes aš-teatrališkas šiknius,
o tu-mergelės gvadalupės parodija



ir vėl verksi
nakties dangų nokinsim tirštais mėnulio dūmais
o ruduo kvepės kitaip
žalvarinėm žarijom