akimirkos, kuriomis gyvenome,
sugrįš kaip mintys,
tik kituose kūnuose
gersime obuolių vyną
kartoninėse dėžėse sodinsime kmynus
nuėmę derlių virsim arbatą
atlaisvins vidurius
juoksiesi iš manęs
mat pamirštu savo vardą
skaičius iki begalybės
pamirštu troleibuso numerį
ar kiaušinius keptuvėje
ir ne dėl to, kad aš prietranka,
tu žinai-kosmonautas
ir vis tiek myli
verksi kartu su manimi,
nes pasiansai neatlaikys vėjo,
o aš būsiu prasigėręs lošėjas
parduosiu savo sielą velniui,
kad galėčiau nupirkti tau lotoso žiedą
tada juoksimės kartu,
nes aš-teatrališkas šiknius,
o tu-mergelės gvadalupės parodija
ir vėl verksi
nakties dangų nokinsim tirštais mėnulio dūmais
o ruduo kvepės kitaip
žalvarinėm žarijom