Pakeliui į žmogelyną

Šėlsta politinės, ekonominės audros, o ūkanota vėsi žiemos diena nei iš šio, nei iš to nuteikia  užsigalvojimui apie didelius dalykus. Man dažnokai sukasi mintys apie žmogelynus.  Žmogelynas – taip vadinu  šitą pamąstymų temą. Apie ją nutariau Jums parašyti. Neapsirikote pastebėję žodžių „žmogelynas“ ir „skruzdėlynas“  giminystę. Bet, prašau įsidėmėti, kad tai ne šiaip sau paprasta (ir šiuo atveju būtų prasta) metafora. Tikrai sakau, tai ne metafora, o, išdrįsiu pasakyti, - futurologinės hipotezės (pradžioje gal suskambo pompastiškai) pavadinimas. Pajutau, kad esate nuovokus skaitytojas, su Jumis galima svarstyti rimtus dalykus.
Prieš šuolį įsibėgėjima. Tad ir mes atsitraukę į neolito erą ir peršuoliuokime žmonijos istorija. Nesakau, kad laimingiausias, bet laisviausias žmogus buvo kai mito surastu ar sumedžiotu maistu. Pavojų buvo aplink – užpuldavo vilkai, kiti plėšrūnai, žiemos atsargas pagrobdavo atklydę žmonės, o dar šaltis, ligos - daugybė baisybių. Tačiau visi natūralios atrankos dalyviai buvo vienodai laisvi. Vėliau išrasta žemdirbystė, o iš jos sėslumas, iš sėslumo kaimai, amatai, vadai, vaidilos, vykėliai ir nevykėliai. Darbštuolėliai prisirišo prie rago kauptukų, iškapliuoto sklypelio, dūminės pirkelės, kiaulukės ir vištelių. Po vergovių, baudžiavų, po techninių ir kitokių revoliucijų per nesibaigiančius įvairaus dydžio karus pagaliau „išvirė“ mūsų pasaulis. Štai mes čia ir dabar.
Na ir kaip atrodom? Margai. Betgi šį kart maloniai prašau atkreipti dėmesį į tai kokiom virvelėm ta civilizacija yra mus suraišiojusi. Štai, kad ir elektros tinklai – ar galite be jų? Jums reikia, jūs norite ir jums yra transporto sistema, mobilaus ir stacionaraus telefono tinklai, mielasis www, televizijos ir radijo tinklai, sveikatos, transporto,  švietimo, teisės, savivaldos, šiukšlių surinkimo sistemos ir t. t., ir t. t. Juk norėtumėte, kad šie tinklai tobulėtų, plėstųsi, atsirastų nauji, geresni, įdomesni, greitesni. Jūs tuose tinkluose jaučiatės puikiai, visai nenorite nuo jų išsilaisvinti. Ir Jūs, ir aš pražūtume ištrūkę iš šitų tinklų. Tai vienas dalykas, kurį norėjau Jums pasakyti prieš pereinant prie esmės.
Antras. Nenutraukiamą ryšį su civilizacija sukuria mūsų siekimas (kai esame tinkluose) tapti specialistu, arba šiaip „žmoniškai“ uždirbančiu. Pasirinkimo (pasirinkimo meniu gauname?) galimybės labai didelės. Švietimo ir socialinės sistemos padeda (arba verčia) mums įgyvendinti norą tapti kuo daugiau uždirbančiu, būti kuo daugiau gerbiamu. Pasiekiame tai virsdami specializuotu, tam tikrai veiklai tinkamu žmogumi, o kitoje veikloje nepritaikomu. Patys to norime. Aišku - „kas nedirba, tas nevalgo“ ir šampano negeria.
Šiam straipsneliui pakaks šių dviejų. Ar nemanote, kad pasaulis (ypatingai jo miestai) panašėja į skruzdėlyną. Žmogelynu dar netampa. Skruzdėlynas yra harmoningai organizuota visuomenė. Skruzdėlynai nenaikina savęs. Būna, kad užpuola kitus. Organizacijos darną lemia tai kad visų skruzdėlių motina yra viena, gimsta kiek reikia skruzdėlyno darbininkių, kovotojų, sargybinių, lauko darbininkių – visų kur reikia. Be to skruzdėlėm net į galvą neateina keisti savo „specialybę“, ji tam gimsta ir kitaip būti negali. Ką turi tuo laiminga. Žmogelyne turėtų būti panašiai. Ar gali? Jei į ateitį pažvelgsime „žiulverniškai“, tai dabartiniuose genetikos laimėjimuose galima įžvelgti šio siekio realizavimo galimybes. Ne būtinai turi būti viena motinėlė. Pakanka gimimus planuojančios ir valdančios institucijos, kuri turės galias taip organizuoti, kad gimtų reikiamas kiekis piliečių (tiksliau - žmonių) su reikiamais gebėjimais. Dabartinė demokratija tada netiktų. Manau, kad ir pinigus galėtų pakeisti centralizuotas (kompiuterizuotas) aprūpinimo valdymas. Pinigai paskirsto vietas dabartinėje visuomenėje. Žmogelynui netinka - jie ardytų Motininio Centro tvarką. Viską duos žmogelynas. Argi nepatiktų Jums (tiksliau Jūsų anūkams) kad jis vaikystėje būtų parengtas darbui atitinkančiam jo prigimtį, būtų darbu patenkintas, būtų aprūpintas visu kuo, naudotųsi visais tinklais, jam būtų suteiktas poilsis toks apie kurį tik ir svajoja. Juk nebloga Jums tinkluose,  anūkai būtų už Jus laimingesni – jų tinklai tobuli, jų santykis su darbu idealus, maloniu poilsiu palaikomos jų jėgos ir sveikata. Argi nežavu?
Tylite? Sakote utopija. Aha, bet sena utopija, gaji, gal dar gyvuos. Sakot panašu į komunizmą. Truputį kitaip, bet panašu. Komunizmas buvo (ir dar tebėra) utopijos bandymas. Ar paskutinis? Ar tos minėtos raidos kryptys klaidingos, o gal jos pasisuks? Ką manote, mielieji?