Nebeužsiverenčio

spontaniškai atsiveriančio.



suintrigavimas .


Teko vaikščioti po parduotuves. Kol jinai matavosi rūbus besišakojo minties procesai: „Man tie skarmalai, nebe suteikia jokio dziaugsmo“; Tėvai perkantys rūbus, kad vaikai jaustųsi pilnavertiški tarp savo bendraamžių.


problemos dėstymas.


  Tai kodėl suaugusieji (tie kuriems neberūpi materialūs dalykai kaip laimės šaltinis) vis vien leidžia vaikams „rūbus“ priimti kaip vertybę.
net jei aš klystu ir tokiu atvejų nėra, vis vien noriu išnagrinėti jei jau taip susišakojo mintys.



spontaniškumo pabaiga. iki pradėjau vystyti šia tema praėjo kelios dienos.



temos plėtojimas.



Manau ši tema nebūtų labai įdomi jei ji tik liestu tai, jog seneliai patys nebevertindami rūbų vis vien juos perka savo anūkams. Man tai labai susiėjo jog yra ir daugiau bereikšmių dalykų kuriuos...



išvados.



... žmonės daro vien tik norėdami patenkinti kitus, nė nepagalvoja ar tai jiems iš tiesų padeda.



tai ko neturėtų būti šiam Esė. spontaniškumas.
vėl pasimečiau. nenusprendžiu ar altruizmas yra gerai tokia forma. ir nelabai tikiu altruizmo sąvokos įgyvendinimu praktikoje.



disciplinos pabaiga.



Taigi peršoku į kita temą. Altruizmas. nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gerove ir pasiryžimas dėl kitų paaukoti savo interesus. Mane domina du šio apibūdinimo aspektai.



Uno.



Kaip galima rūpintis nesavanaudiškai. Bet koks veiksmas turi atoveiksmi. Negi žmogus rūpindamasis nenuspėja to rūpinimosi pasekmės - na tai teigia toks apibūdinimas. Atmetam tuos variantus kai dovanojama tikintis gauti dovanų. O kaip rūpinimasis iš idėjos: „padaryti kitus laimingus“. Viskas lyg ir gerai, žmogus daro, bet ką kad kiti būtų laimingi. Bet juk jis irgi jaučia šioki toki pasitenkinimą tai darydamas. Tai kiek čia nesavanaudiškumo.



Dos.



Jeigu nusprendžiame rūpintis kitais be atlygio, negi tai nėra interesas (svarbus, dominantis, rūpimas dalykas; reikalas; nauda;)?

taigi aišku kyla klausimas. Kas gi man nepatinka, jeigu žmonės rūpinasi kitais ir patys gauna naudos, kad ir kokia būtų. Ir tik berašydamas supratau savo problema. aišku ji jau slypėjo pirmame sakinyje. trūksta vertybių susiskirstymo, savimonės. žinoma zinau kas man trugdo tai padaryti. Tai jog neturiu vertybių kurių negalėčiau paneigti, arba pastebėti jų absurdiškumą mano lygmenyje. Net ir sakydamas jog neturiu vertybių smarkiai abejoju ar tai taip pat nėra kokia tai dogma.