zylė

Gruodis. Iš tiesų gal ir vasaris, bet tebūnie. Už lango pabudo žibintas. Aplink jį šoka snaigės.
– Mama, jos šoka.
– Taip.
Prisimerkia ir pro blakstienų plyšius beregint spinduliai ima tiestis į šalis – tuoj tuoj palies medžių šakas... Nutrūko. Ir vėl.
Amžinas vaikystės žaidimas su dirbtiniais šviesuliais. Vėliau, praeinant pro šalį, žibintai tiesiog užgesdavo – taip jiems buvo įkyrėjęs tas tampymas už ūsų.

Prieškambaryje subildėjo ir sniegą purtydamas bei trepsėdamas įėjo... Ne, tai ne lokys juodai baltai languotu paltu.
– Tėveli, ką parnešei! – pažyra kaladėlės į šalis, o paskui jas ir mažyliai.

Dabar dauguma linkę prasimanyti, kad tais auksiniais laikais neva vaikams rūpėjo visai kitos vertybės. Suprask, VERTYBĖS, o ne saldumynai ir žaislai. Bet grįžtelėjus atgal, sakau jums – mažylių meilė tuo metu taip pat buvo tiesiogiai susijusi su lauknešėliais. Tik gal vertinami jie buvo kitaip. Ir visgi mama mylima, nes ji skaniai gamina ir rūpinasi, tėtis – nes jis randa laiko pasakoms ir išradimams. Paprasta kaip dukartdu.

– Tuoj pamatysit, – iriasi tėtis pro trijulę, tuomet atsargiai ant grindų tupdo savo kailinę kepurę ir apverčia.
– Zylutėėėėėė! – suspinga visi trys ir klausiamai sužiūra į tėtį.
Jis tą patį žvilgsnį sugrąžina žmonai ir kiek besiteisinančiu tonu, bet lyg sau, ima kalbėti.
– Važiavom sunkvežimiu. Slidu. Mokinys ir taip įsitempęs, o staiga stukt! – tiesiai į priekinį stiklą. Abu ant stabdžių kirtom, spėjom, nenuslydo po ratais paukštukas. Gal tik išsigandęs, gal sušalęs. Atsigaus, gyvens, – save ir vaikus ramina.
– Gyvens, gyvens, – kartoja mažieji, o akys spindi džiaugsmu – juk namie tikras paukščiukas!
– Kuo gi ją lesinsim? – priekaištingai klausia mama, bet nusišypso šiltai.

Ir tikrai atkuto. Įsitaisė vaikams nepasiekiamiausioje vietoje – aukštai palubėje, ant vaistams skirtos pilkosios spintutės. Stengdavosi neskraidyti, nes mažieji tuoj viską mesdavo ir išskleidę „sparnus“ pasileisdavo paskui ją, keldami didžiausią sumaištį ir viską apversdami aukštyn kojom.
O kai visi pavargę sugriūdavo miegoti, arba anksti rytais, vos švintant, „tilin dilin tilin“ – įsidrąsinęs nuskambėdavo sidabro varpelis.

Ir jau vėliau, lašant varvekliams paleista, toji pati vaidendavosi kiekvienoje sutiktoje zylėje.
Tilin dilin dilin – paskui kuprinę į pirmą klasę. Dilin, dilinlin – sveikindavo grįžtančią namo.
– Tėveli, šiandien mane ji palydėjo.
– Kas?
– Nagi mūsų zylutė, – truputį pyktelėjus, kad tėtis vis dar neskaito minčių.
– Tikrai? – tėvo akys pilnos vaikiško džiaugsmo, nuostabos ir šilumos.
Šešiametė mato, kad jis labiau tiki tuo stebuklu, nei ji pati. Tai netgi įkvepia, suteikia vilties.
(Kam įkvepia? Pameluoti vėl? Patikėti tuo, ką sakai? Turbūt svarbiausia išmokti kalbėti taip, kad tėčio akys dažniau taip nušvistų.)

Kitą gruodį jai tenka naujametinis „tilindilin“ vaidmuo.
– Tu būsi sniegena, tu – juodvarnis, tu – šarka, tu – gandras, o štai tu – zylė, – mosteli burtų lazdele mokytoja ir paukščiukai pravirksta. Nenori. O dar labiau nenori šių vaidmenų jų tėvai.
Ir visgi niekur niekas nuo mokytojos ir Kalėdų senio nepasislėps. Net vienam vakarui pavirtę sparnuočiais geltonsnapiais raudonkojais.
Tikrai negali išskristi, kai saugai, kad nesuplyštų tamsiai mėlyno glamžyto popieriaus sparnai, puošti baltomis, gelsvomis ir juodomis juostelėmis. Tai mama ištapė pakraštėlius.
– Kaip tikri, – gėrisi vaikai, bet tai neguodžia – geltona palaidinukė ištepta bjauriais žaliais aliejiniais dažais.
– Niekada neatskalbsiu, – nuliūsta mama.
Tai nuo sunkios metalo lesyklėlės, kurią, matyt, per paskutinę naktį gamino klasės „draugės“ tėvai. Na taip, kam nepasitaiko, bet negi ne visi tėčiai moka konstruoti? – užjaučiamai ji žiūri į sniegeną, o zylutės nuotaikos visgi nesusigrąžinsi.

– Eikš, žiū, – tėtis rodo kelkraštyje stulpą, – pasistiebk ir nekvėpuok. Matai?
Vamzdyje gniutulas – melsvai geltonų plunksnų ir šakelių darinys. Pūpso, cypsi.
– Kas čia, tė?
– Zyliukai.
– Bet juk šalia mašinos, dulkės, triukšmas, nėra stogo, – sunku patikėt.
– Katė nepasieks, tiek, matyt, jai ir užtenka. Drąsi ir gudri pasitaikė. Bet eime, neužsibūkime. Dar nesugrįš, mus pamačiusi.
– Ar jos negyvena inkiluose?
– Greičiau lesyklėlėse, šalia nesūdytų lašinių, – šypsosi duobutėmis skruostuose. Paskui rimčiau priduria, – žinoma, kad inkilėliuose, tik joms reikia truputį kitokių, namie nubraižysiu.

Tilin dilin tilin – supasi lašinių odelė ir melsvas skalbinių segtukas.
Dilin tilin – vasarą balkone zyliukai tarp plytų. Kad neužlytų.
(„Ir nereikia joms inkilėlio – lai inkilėliuose gyvena lėlės“).

Tylint dylant – geltono džiugesio pilnas skambėjimas žibinto sapnais iš praeities.